Apie knygą: Jane Austen – Puikybė ir prietarai
Leidykla: Alma littera (2008)
ISBN: 9789955247913
Puslapių skaičius: 328

Kaip bežiūrėsi, „Puikybė ir prietarai“ yra meilės romanas. Turbūt čia slypi viena pagrindinių jo populiarumo priežastis. Skaitytojui (nors, mano manymu, tai greičiau bus skaitytoja), kuriam nelabai rūpi literatūrinis audinys, pakaks ir pačios istorijos, kuri kažkuo panaši į nesibaigiančius televizijos serialus: tas myli tą, ta to nemyli, bet myli kitą, kurio negali mylėti dėl savo kilmės, turtinės padėties ar panašios velniavos, o visa kita apie tai ir sukasi. Tiksliau sukasi apie šeimos, kurioje veltėdžiauja penkios dukros, ištekinimo niuansus aštuonioliktojo amžiaus Anglijos aristokratijos tradicijų / papročių fone.
 
Suskirstymas į keliasdešimt kelis skyrius leidžia romano skaitymą prilyginti jau minėtų serialų žiūrėjimui: prieš miegą ar pietaujant po skyrelį suvartoji ir lauki kitos serijos. Nesvarbu, kad laimingą pabaigą užuodi dar likus trečdaliui knygos ir pasigendi tragizmo bei šiuolaikiškų bestselerių receptūros – vis tiek skaitai ir net nelabai nori, kad tai baigtųsi, nes imi pamilti, pergyventi, susigyventi su kasdieniais knygos herojais, o knygos pabaiga reiškia jų mirtį.
 
Žinoma, ne viskas taip banalu, kaip bandau pateikti: Jane Austen nėra Barbara Cartland ir turi krūvą kitų privalumų, dėl kurių „Puikybė ir prietarai“ gali drąsiai gultis į klasikinių literatūros kūrinių lentyną.
 
Subtilus moteriškas humoras, kuris sklinda iš pateikiamo pasakojimo stiliaus, leidžia romaną skaityti su nuolatine šypsena ir įgalina lengvai (bet nepiktai) pasišaipyti iš to meto aristokratijos gyvenimo tuštybės bei vyravusių tradicijų provincijos dvarininkų gyvenime. Tačiau negalima vienareikšmiškai teigti, kad rašytoja tendencingai kritikuoja tik aukštuomenę - kad kuo žmogus kilmingesnis, kuo daugiau titulų ir pinigų turi, tuo mažiau jame sveiko požiūrio į aplinkinius ir puikybei nėra galo. Tai ne visai tiesa. Jane Austen parodo, kad ir tarp kilmingųjų yra išsilavinusių, kuklių, neišpuikusių asmenybių, kurios turi paprastus gyvenimo troškimus ir tvirtas moralines nuostatas.
 
Keista vietomis buvo skaityti kostiuminės dramos „Puikybės ir prietarų“ kai kuriuos epizodus. Pavyzdžiui, negaliu niekaip suvokti to pagarbumo, etiketo ar kaip tai bepavadinsi, kai žmona ir vyras, keliolika metų gyvenantys po vienu stogu, vadina vienas kitą „jūs“, „ponia Benet“, „ponas Benetai“, o vaikai tėvą - „sere“. Man tai netikra, kvaila ir rodo tarp žmonių esantį svetimumą. Žinoma, tada buvo kiti laikai, kitos mados, kitos kalbos, kitokie išsilavinimo demonstravimo būdai, ką šiais familiarumo ir nepagarbos vieni kitiems laikais sunkoka priimti be ironijos ar sarkazmo. Kaip ten bebūtų, nesiimu šia tema moralizuoti.
 
Dar reikia pridurti, kad romano kokybę palaiko ryškūs ir skirtingi visų veikėjų portretai bei nepakartojami dialogai, kurių vieną pateiksiu pabaigai. Tai tiesiog ne pats ilgiausias merginos atsakymas į vaikino pasiūlymą tekėti:
 
„- Į tokius jausmus, kokius jūs išreiškėte dabar, manau, yra priimta žiūrėti su dėkingumu, nesvarbu, ką sieloje jaučia tų jausmų adresatas. Dėkingumas yra natūralus jausmas, ir jeigu aš jį jausčiau, tai dabar jums padėkočiau. Tačiau negaliu, nes niekada nesiekiau jūsų palankumo ir jis buvo išreikštas prieš mano valią. Man labai gaila teikti skausmą. Tačiau padariau tai tikrai netyčia ir viliuosi, kad jis nebus ilgalaikis. Jausmai, kurie, anot jūsų, taip ilgai trukdė pripažinti savo jausmus, turėtų ir dabar padėti įveikti skausmą po šio pasiaiškinimo.“ (162 psl.)