Prometėjo apgaulė

Jūs turite nulį privatumo. Susitaikykite su tuo.

Smagu, kad „Obuolio“ leidykla reguliariai pamalonina ne tik paaugliškomis vampyrų meilės istorijomis, bet ir Roberto Ludlumo trileriais. „Prometėjo apgaulė“ (The Prometheus Deception) originalo kalba pasirodė 2000-aisiais, keli mėnesiai prieš autoriaus mirtį, bet tai nereiškia, kad rašytojas buvo pasiekęs apogėjų ir pateisino lūkesčius.

Šnipų, slaptų agentų ir dar slaptesnių Amerikos žvalgybų tarnybų pripildytoje knygoje Ludlumas perlenkė lazdą. Knygos pagrindinio veikėjo Niko Braisono žodžiais galima pakartoti: Tiesiog prisiminkite Petronijų: saikingumas visam kam. Taip pat ir saikingumui. O rašytojas šįkart saiko visiškai neturėjo. Pripylė virš šešių šimtų puslapių teksto apie tai, kaip vienas vyriokas įveikia visus pasaulio blogiukus. Tai kas, kad jis buvęs slaptas operatyvininkas ir turi daug kovinių įgūdžių bei protinių gabumų (pvz., kalba keliolika kalbų), kad iš beviltiškiausių situacijų kartais ištrūkti padeda kiti, kad su profesionaliais įmitusiais žudikais grumiasi pats būdamas peršautas ir supjaustytas, kad turi išsiugdytą gebėjimą jausti į pakaušį įsmeigtą žvilgsnį. Bet, kaip sakyta, viskam turi būti saikas. Anksčiau lietuviškai pasirodžiusiuose Ludlumo romanuose („Čanslerio rankraštis“ , „Metloko dokumentas“, „Bornas. Sunaikinta tapatybė”) tokių neįtikėtinų visagališkumo apraiškų nebuvo. Todėl, matyt, nuo knygos vidurio tapau labai priekabus ir dėjau į kraitelę ne tik neįtikėtinus superherojaus gebėjimus, bet ir siužetines skylutes.

Toks tad negatyvus išsiliejimas dėl pagrindinio veikėjo. O visa kita — puiku. Ludlumas lieka Ludlumu: jo prasčiausia knyga daug geresnė už kitų geriausiąją. Trilerio „Prometėjo apgaulė“ veiksmas Džeimso Bondo stiliumi sukasi aplink visą Žemės rutulį, vyksta tiek vandeny, tiek ore, tiek ant žemės; iki pat pabaigos neaišku, kas su kuo, kas prieš ką; veiksmas veja veiksmą; ginklus keičia technologijos, technologijas juodosios žiniasklaidos priemonės. Viską sunku suvirškinti, bet Ludlumas iškėlė įtikinamą sąmokslo teoriją, jog kai kurie teroro aktai ir karai reikalingi ne tik teroristams, bet ir ginklų pramonei, ir tarptautinėms korporacinėms struktūroms, kurios iš to susižeria gražaus pinigėlio, ir valdžios struktūroms tam tikrų teisės aktų „pramušimui“. Geriausias to pavyzdys rugsėjo 11-osios įvykiai, kuriais prisidengus buvo pasirašyta krūva tarptautinių susitarimų ir priimtas ne vienas vietinis teisės aktas, tarp kurių ir garsusis Patriot, leidžiantis JAV valdžiai sekti, stebėti, klausytis telefonų pokalbių ir t.t.

Ludlumas rašo, kad tokie pseudoteroristiniai veiksmai gali būti nukreipti būtent visuomenės nuomonės formavimui. O to rezultatas – gimę teisės aktai, kurie, nors ir su gražiomis preambulėmis apie mūsų visų saugumą, atriša rankas valdžios institucijoms kišti nosį į privatų žmogaus gyvenimą. Geriausias pagalbininkas tokiam tikslui – naujausios kompiuterinės technologijos, viską filmuojantys palydovai, kameros gatvėse ir veidų atpažinimo programinė įranga, kurios naudojimą dar prieš 11 metų numatė Ludlumas, o šiemet jau viešai skelbiama, kad tokią pradeda naudoti FTB. Kaip jau ne naujiena ir tai, kad pasaulį valdo viena “superkorporacija”.

Vyks “pasaulinio sekimo revoliucija”, rašė Ludlumas „Prometėjo apgaulėje“, ir jis buvo teisus. Vietomis trilerio meistro įžvalgos šiurpina. Knyga parašyta ir išleista dar iki rugsėjo 11-osios įvykių, bet jų nuojauta ir sufleravimas akivaizdūs. Viskas lyg pagal iš anksto sudėliotą scenarijų, kuriam Ludlumas pateikia sąmokslo teorijų prifarširuotas priežastis. Bet sutapimų tiek, kad nenorom imi tikrai abejoti, ar tai tik pramanytos sąmokslo teorijos, ar pagražinta, ne kiekvienam mirtingajam prieinama, realybė.

—–