Apie knygą: Alan Bradley –Saldumas pyrago dugne

Leidykla:

Trumpai drūtai: vertimas prastas!

Bet vertėjų paguodai būtina pabrėžti, kad pasitaiko kur kas klaikesnių vertimų. Be to, nelabai kokia kokybė – ne vien vertėjų „nuopelnas“: tikrai ne vertėjai sugalvojo netranskribuoti/neversti (kai kurių?) tikrinių daiktavardžių, na ir kiti tam tikri neypatingai gražūs dalykai anaiptol ne vertėjų išrasti. Šiuo atveju aptariamas vertėjų darbas, todėl į nemažą... kaip čia švelniau pasakius... gal paistalų?... gerai jau, klaidų  dalį paprasčiausiai nekreipsime dėmesio. Nors reikėtų! Bet ką jau čia...

Alanas Bredlis tikriausia net nenumano, kokį taiklų epigrafą parinko savo knygai!

 Unless some sweetness at the bottom lie,

Who cares for all the crinkling of the pie!

 Vargu ar rašydamas knygą autorius galvojo apie tai, kad ji gali būti išversta ir į lietuvių kalbą. Todėl ir nežino, kad pasirinktasis epigrafas apibūdina dar ir vertimą...

Štai kaip išverstas dvieilis:

 Jeigu ne dieviškas saldumas, kuris prie dugno tūno,

Kas gi norės susiraukšlėjusio pyrago kūno.

Jau nebedejuojant dėl to, kad nebeliko originaliojo ritmo (trisdešimt vienas skiemuo vietoje dvidešimties, kirčiuoti ne paskutiniai, o priešpaskutiniai skiemenys), dar ir prasmė pražuvo.  Gan grubiai apibendrinant, dvieilio esmė tokia: Jei pyragas neskanus, papuošimai (cukrinės rožytės, išraitymai, „kringeliukai“ – kas kam labiau patinka) nepadės! Vertėjai pasidarbavo iš peties. Gaila, kad jiems rūpėjo ne skonis, bet būtent puošyba... Tai įrodo jau paties epigrafo vertimas: „some“ jokiu būdu nereiškia „dieviškas“, „lie“ šiuo atveju neverstina „tūno“, o jau apie „susiraukšlėjusį pyrago kūną“ nelabai net žinau ką sakyt. Bet tai svarbu! Nes „puošnių išraitymų“ vertime tikrai daugoka. Pražydusios epigrafe, „cukrinės rožytės“ toliau puikuojasi visame tekste.

Aha, prieš epigrafą dar ir pavadinimas yra.  „Saldumas pyrago dugne“. Jums kaip? Man tai nekaip... Aptariamuoju atveju „bottom“, o ir visą frazę, jei jau rimtai, reikėjo išversti kitaip, juoba kad žodynuose pateikiamos ir kitos šio žodžio reikšmės, taip pat ir idiominės. Bet vertėjams patiko pagrindinė...

Tiek to. Grįžtame prie vingrių išraitymų, puošiančių pyragą. Vienas tokių (beje, leidžiantis spėti, kad vertėjai vis dėlto triūsė uoliai) – tai gausybė išnašų. Kai kurios jų gal ir reikalingos (ginčytina!), bet dauguma tikrai ne. Pirma, aiškinama tai, ko nepaaiškinus tekstas nenukentėtų. Antra, nevalingai susidaro įspūdis, kad vertėjai laiko skaitytojus visiškais neišmanėliais ir mulkiais. Šį įspūdį dar labiau sustiprina intarpai (irgi puošmenos), kurių originale nebuvo. Pavyzdžiui: „As with all great schemes, it was a simple one“ – „Kaip ir visi didieji planai, manasis buvo genialiai paprastas“; „the rainy autumn day that Chemistry had fallen into my life“ – „tą lietingą rudens dieną, kai į mano gyvenimą, tiesiogine to žodžio prasme, nukrito chemija“; „she might be less eager to slather the stuff all over her mouth“ – „tikrai nepultų šio daikto teplioti aplink burną kiekvienai progai pasitaikius“; „a fact of which Ophelia never tired of reminding us“ – „apie tai Ofelija, tiesą sakant, nepraleisdavo progos priminti“, ir taip toliau, ir panašiai. Pateiktieji pavyzdžiai ir šiaip nusipelno kritikos, bet kol kas man rūpi vien tai, iš kur atsirado tekstas, kurio nebuvo originale. Juo labiau kai kitose vietose teksto trūksta: „a pair of cotton gardening gloves“ – „medvilnines pirštines“ (čia gal ir ne mirtinai svarbu, kad tai buvo sodininko pirštinės, todėl turbūt atleistina); „who in the end had thwarted Fate and outlived them all“ – „kuris apgavo likimą ir juos visus pergyveno“ (štai čia pradingę žodžiai jau reikšmingesni)...

Panašių pavyzdžių galima pririnkti daugybę, tačiau metas imtis rimtesnių dalykų. Rimtesniu dalyku laikytinas visiškas teksto iškraipymas. Belieka tikėtis, kad taip atsitiko per skubėjimą (dėl to, beje, dažniau kalti ne tiek vertėjai, kiek nekantrūs leidėjai) ar per paprasčiausią neišmanymą, nes labai nesinorėtų galvoti, kad vertėjai iškraipė tekstą tyčia. Iš bėdos dar gal ir atleistina, kai „but since I always bit them to the quick“ virsta „tačiau, kaip visada, nagai buvo nukarpyti beveik iki gyvuonies“ (nors ir čia skirtumas tarp nagų karpymo ir kramtymo reikšmingas kaipo apibūdinantis veikėją), užtat jau visai neatleistina, kai vietoje „meant nothing to the inflamed citizenry of Bishop`s Lacey“ išdygsta „nieko nereiškė vyskupo Leisio sukurstytiems piliečiams“. Joks vyskupas piliečių nekurstė, Bišop Leisio gyventojai patys kažkodėl įniršo, ir jei sakinys vertėjams nesuprantamas, tai bent būtų galėję prisiminti bei ištaisyti vertimą, kai viename vėlesnių skyrių patys vertė (šįkart jau teisingai) „Bišop Leisis, du šimtai dvidešimt vienas“. Be to, vietovės pavadinimas minimas dar keliose vietose. Po tokių perliukų jau nebesistebi, kad „little“ išversta į „purvina“, „practiced their art“ – „dirbo“, o „“drawing room“ – „piešimo kambarys“!

Manding, vertėjams nepakenktų pagilinti anglų kalbos žinias. Bet kur kas labiau vertėtų geriau išmokti gimtąją kalbą! Arijos iš operos „kai ją pakėliau, kad išlyginčiau“ arba „pagavau save besigilinančią“ mano jautrią ausį rėžia. Tačiau apie lietuvių kalbos klaidas čia nepostringausiu. Ne todėl, kad jų nedaug; priešingai, tokių pilna visa knyga. O todėl, kad už panašių klaidų neištaisymą atsako nebe vertėjai (nors rimtas vertėjas tokių paprasčiausiai nedaro), bet redaktoriai. „Garbavojam“ vis dėlto vertimą... Norsgi šitai man va dar ką priminė: prie knygos darbavosi net du vertėjai, plius redaktorė, plius dar projekto vadovė buvo. Prie auklių krūvos vaikas be galvos?

Žinot, kas užvis liūdniausia? Kad tokį pyragą iškepė „Vaga“, rimta leidykla, turinti senas tradicijas, sukaupusi turtingą patirtį, leidykla, kurioje dirbo, o gal ir dabar tebedirba žmonės, tikrai suprantantys, kas yra knyga. Kaip čia taip atsitiko dabar, jergutėliau? Neskanus visai pyrago kūnas!

Kuomi ir baigsiu.