Dar pamenu laikus, kai Sapas (Andrzej Sapkowski), užbaigęs raganiaus sagą, daužėsi kumščiais į krūtinę ir visaip prisiekinėjo - daugiau raganiaus nebus! Nei sykvelų, nei prykvelų, nei kokio kito velnio. Nebus ir taškas. Aš jums ne kokia gimnazistė, kuri sako "ne" ir tik laukia, kol kas nors ją įkalbės pasakyti "taip".

Niekada nesakyk niekada, klausydamasis tų priesaikų, lingavo galvą Bondas. Džeimsas Bondas.

Ir štai - griaustinis iš giedro dangaus. Nors koks ten griaustinis - visa audra. Naujasis raganiaus tomas - "Audrų sezonas".

Leidėjai kūrė intrigą anonsuodami ir miglotai žadėjo, kad tai nebus nei prykvelas, nei sykvelas. O kas? Pamatysite, mįslingai šypsojosi leidėjai.

Išdūrė, savaime suprantama. Chronologiškai romano veiksmas turėtų įsipaišyti kažkur tarp pirmųjų dviejų apsakymų rinkinių. Turėtų, ale kad neįsipaišo. Arba toks sumanymas, a la "The time is out of joint"*, arba Sapas pats pasiklydo chronologijoje. Iki pat paskutinio skyriaus atrodo, kad viskas tvarkoj. Ir staiga paskutiniame skyriuje Geraltas pasuka link Vizimo, ketindamas už siūlomą atlygį atkerėti karaliaus Foltesto dukterį. Alio, autoriau? Juk tai pats pirmasis ciklo apsakymas, pameni? O juk "Audrų sezone" kiekvienas Geralto sutiktas burtininkas nepamiršta paminėti jo pasibaigusio romano su Jenefer. Tai kaip čia dabar? Na, bet palikime tai Sapo sąžinei. Juolab kad knygos tai negadina.

Šmėkšteli knygoje ir Jenefer, šiek tiek daugiau raidžių skirta Vėdrynui, randame vieną kitą užuominą apie personažus, jau pažįstamus iš ankstesniųjų knygų. Šmėkštelį, ir ne sykį, raganių "katinų" klanas, kuris ligi tol buvo žinomas tik iš komikso, sukurto remiantis taip ir nepublikuotu vienu ankstesniųjų rašytojo apsakymų.

Nenorėdamas pernelyg atskleidinėti siužeto pasakysiu tiek - mano manymu, knyga kažkas tarpinio tarp apsakymų ir sagos. Iš esmės - tai trys ištęsti apsakymai, gražiai supinti į vieną pasakojimo pynę. Meistriškumo, kaip žinome, nepragersi. Sapas kietas, bet kažko trūksta. Kaip apsakymams - trūksta to koncentrato, to "glaustai, bet stipriai". Kaip sagai - trūksta erdvės, trūksta spalvingų gyvų trečiaeilių personažų.

Dar vienas įspūdis - regis, autoriui sugrįžus prie raganiaus, reikėjo įsibėgėti - tekstas aiškiai gilėja link knygos pabaigos.

Ką gi, Sapas rado būdą sugrįžti į raganiaus pasaulį. Nežinia, ar kadais, kaip kad su kačių klanu, turėjo kokį nerealizuotą sumanymą, kuris šmėkštelėjo viename iš apsakymų: "Lyta Neyd, vadinama Koralu. Ją taip pravardžiavo dėl jos lūpdažio spalvos. Kadaise Lyta taip apšmeižė Geraltą karaliui Belohunui, jog raganiui savaitę teko tūnoti kalėjime. Paleistas Geraltas nuėjo pas ją - norėjo išsiaiškinti, kodėl ji taip pasielgė. Bet nežinia kaip atsidūrė jos lovoje, kur ir praleido kitą savaitę."

O gal kaip tik būtent šios eilutės pakuždėjo "Audrų sezono" siužeto užuomazgą? Kita vertus, įtarimą kelia ir keli sakiniai iš "Ežero valdovės", kai nešant Geraltą valtin "Trisė Merigold net nesuabejojo, kad užuodė Lytos Neyd, pravarde Koralas, kvepalus." Būtent Lytos, o ne, pavyzdžiui, kad ir Akelės, su kuria Geraltas taip pat patyrė... hmm... nuotykį.

Sapkowskis mėgėjas pūsti dūmus į akis. Prileido miglos sagos pabaigoje, leisdamas optimistiškiausiai nusiteikusiems skaitytojams manyti, jog finalas atviras. Prileido miglos ir "Audrų sezono" epiloge. O gal, anot jo paties - istorija niekada nesibaigia? Belieka tikėtis, kad dar kada nors sugrįšime į tą pasaulį, kuriame bent jau aš praleidau ne vieną bemiegę naktį.

Taigi, knyga ne be priekaištų, tačiau nepaisant to, skaityti smagu. Bet už Bangį jam neatleisiu.**

* Šekspyras, "Hamletas"

** Yra knygoje toks veikėjas - trolio ir ogro hibridas Bang. Lietuviškai gal ir būtų Bangas, ne Bangis, ale vis tiek - šiukštu šaipytis iš šventų dalykų.

*** - kol kas knyga yra tiktai lenkiškai ir daromas neoficialus rusiškas vertimas. Kada sulauksime lietuviškai - pasakyti turbūt neįmanoma.