Rasa Žalynaitė „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje“

Apie knygą: Rasa Žalynaitė – Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios Saulės šalyje
Leidykla: Kronta (2008)
ISBN: 9789955734345
Puslapių skaičius: 208

Draugai dovanodami šią knygą linkėjo, kad skaitydama ir galvodama, apie aprašomą joje šalį, mintimis dar labiau priartinčiau savo svajonę prie realybės - vieną dieną aplankyti ją. Esu perskaičiusi didžiąją dalį lietuviškai išleistos literatūros apie Japonijos kultūrą, meną, ekonomiką, tradicijų ypatumus, ir kas kartą tik įsitikinu, kad ši šalis - neišsemiamas keistybių, įdomybių lobynas, sunkiai suvokiamas vakariečio protui. Tai patvirtina ir mokytoja bei keliautoja Rasa Žalynaitė, kuri dvejų gyvenimo metų Japonijoje patirtį, asmeninius pastebėjimus, įspūdžius suguldė knygon „Šokantis sušis, arba Gaidžin gyvenimas Tekančios saulės šalyje“.

Kaip rašo pati Žalynaitė, nusprendusi sudalyvauti Švietimo ministerijos organizuotame konkurse dėl stipendijos vykt į Japoniją, labiau žaidė, nei rimtai tikėjosi ją laimėti, o kai tai įvyko - daugiau išsigando, nei džiaugėsi, nes tik tada suvokė, kad kelionė dviem metams į, vakariečiui sunkiai įkandamą, šalį, kardinaliai pakeis jos gyvenimą. Tačiau įvairiose šalyse jau keliavusi ir dėsčiusi autorė visgi nusprendė ištrauktu loterijos bilietu pasinaudoti: “Gyvendama Filipinuose nuolat girdėjau frazę: “Nothing happens by chance” (Niekas šiaip sau nenutinka, viskas turi priežastis).

Kiekviena knygos dalis pradedama vis kita patarle: tai Rasos studijų Japonijoje dalis - baigiamąjį darbą ji rašė būtent apie Lietuvos ir Japonijos patarles, o galiausia jomis apvainikavo ir savo knygą. Rasos Žalynaitės knyga - ne vadovėlis apie Japoniją, o grynai asmeninė patirtis, išgyvenimai ir pastebėjimai surašyti kone dienoraščio forma. Čia nėra nurodytų turistams būtinų aplankyti objektų, restoranų bei kitų maršrutų, tačiau į šią knygą sudėta kur kas daugiau: pusė tūkstančio dienų ir naktų, kasdienių susidūrimų darbe, universitete, klubuose, gatvėse, turguose su pačiais tikriausiais japonais, patirtis. Didžiausias šios knygos privalumas - turinys pripildytas asmeniniais įspūdžiais apie japonų švietimo sistemos, auklėjimo, bendravimo, madų, buities, pramogų, kultūros, tradicijų ir kitus ypatumus, kuriuos jai teko patirti, išgyventi savo kailiu.

Ar trūko ko šiai albuminei knygai? Taip. Trūko fotografijų atitikimo pateiktam teksto turiniui. Knygoje sudėtos dažniausia tik bendro pobūdžio šios šalies nuotraukos ir tai šiek tiek erzino, ypač kai autorė taip intriguojančiai pasakoja apie kokį tai fantastiško grožio architektūrinį statinį, gamtos kampelį ar kitą įdomybę, o po tekstu įdėta nuotrauka, kuri neturi nieko bendro su tuo, kas aprašyta šalia. Dar vietomis kliuvo pačios autorės dažnas nukrypimas į asmeniškumus, sureikšminant savo išgyvenimus, emocijas, kurie ne visada yra įdomūs ir aktualūs tiems skaitytojams, kurie šią knygą skaito vien dėl pažinties su pačia šalimi, o ne su Rasa Žalynaite ir jos nepaprastai šarminga asmenybe.  Tačiau kartu šitie nukrypimai vis primena skaitytojui, kad ši knyga ne vien informacinio pobūdžio, o pretenduojanti labiau i grožinę literatūra, nors pats tekstas literatūrine prasme nėra turtingas.

Bendras vertinimas – knyga labai tinkama tiems, kurie mėgsta pažinti šalį ne turistams skirtų knygelių ar ekskursijų vadovų dėka, o pasirinkdami ekstremalesnį būdą – tiesiogiai pasineriant į keliavimo ar gyvenimo tarp svetimšalių, ypatumus; kuriems svarbiau ne sausi išsamūs faktai, o paties patirtų išgyvenimų, pažinimo džiaugsmo kriterijus, net jei ir kartais subjektyvus. Rasa Žalynaitė atskleidė knygoje daug įdomių dalykų, pvz., kodėl japonai ilgą laiką neturėjo pavardžių, kodėl ši šalis garbina Ameriką, nors ši pridarė daug žalos jų valstybei, kodėl Japonijoje būtina turėti adresą, kaip galima sutalpinti miegamąjį, virtuvę, svetainę, darbo vietą, tualetą ir vonią į trylikos kvadratų butą ir dar daug daug visokiausių „pasiklydimų vertime“ ir jų iššifravimų..

Kaip rašė pati autorė: „Kultūriniai ir kartų skirtumai, jie egzistuoja. Tačiau nei man, nei mano draugams jie nebuvo svarbiausi. Galbūt mano nuoširdus domėjimasis, didžiulis noras kuo labiau pažinti šalį, jos istoriją, papročius, kultūrą, dalyvauti kartu šventėse, pastangos pramokti kalbą ir didelė pagarba tradicijoms lėmė artimesnį susikalbėjimą“