Verta ar neverta skaityti ? Štai kur klausimas. Turbūt tai svarbiausias ir pagrindinis skaitytojui kylantis klausimas, kai į rankas patenka daugiau nei dviejų šimtų puslapių debiutinis Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“.  Man apsispręsti padėjo sparnuota frazė: „Pražysdamos gėlės neklausia, - ar verta?“.

 Kuo ypatingas/išskirtinis intriguojančio pavadinimo Rasos Aškinytės romanas „Rūko nesugadinti“? Tai originalios, neįprastos struktūros literatūrinis kūrinys. Autorė nebijo eksperimentuoti teksto formos atžvilgiu, taip bandydama diskutuoti su adresatu. Pats turinys čia nėra svarbiausia, ir stiprioji knygos dalis,  tačiau turbūt būtų sunku paneigti, jog ir turinio atžvilgiu autorė meilės istorijai, o gal tiksliau, meilės istorijoms, suteikia pikantiškų, intriguojančių detalių.  Meilės keturkampis. Kas galėtų paneigti pikantiškumą?

  Kiekvienas romano skyrius dovanoja po gyvenimišką tiesą. Sakiniai - išvados, skyrių pabaigoje, verčia skaitytoją analizuoti savo gyvenimą. Kelti klausimus: Ei, čia apie mane? Čia apie knygos herojus? Apie gyvenimą. Gyvenimą realų ir gyvenimą užrašytą knygoje. Rašytoja pateikia išvadą, lyg riešutą, ant lėkštutės, tačiau skaitytojas turi jį pats išsigliaudyti. Išgliaudyti tuoj pat ir palikti savo mintį tuščiose balto lapo eilutėse po užrašu, - Vieta jūsų atsakymui – komentarui. Tai lyg postūmis sukurto teksto pagalba analizuoti save, savo gyvenimą, principus, kuriais vadovaujamasi kasdieniškiausiose situacijose.  

  Kiekvieno teksto išvados – gyvenimiško skonio trupiniai, iš pagrindinės romano herojės Ersi gyvenimo/skaitytojo gyvenimo, kurie visumoje sudaro visą pyragą – gyvenimą,  pvz.: „Dažniausiai laimei reikia visai nedaug“ (p.207).

  Rašytoja draugauja su stereotipais: „Dažniausiai pasakos baigiasi gerai, o istorijos blogai“ (p.159) arba „Dažniausiai vyrai galvoja, kad moterys galvoja, kad vyrai nori tik To (p.48) , o gal dažniau net laužo juos: „Dažniausiai vienas nugali devyniasdešimtdevynis“ (p.181) arba      “Dažniausiai meilės pabaiga būna, ir visiems būna tokia pati“ (p.119).

  Paradoksalios situacijos lydi romano herojus visame tekste: „Dažniausiai pakenkia ir daugiausiai žalos padaro tie, kurie nori padėti (p.107). R. Aškinytės kuriami paradoksai – ekstravagantiškos prigimties. Iš karto atkreipia dėmesį ir nugramzdina į dar didesnę savianalizę.

  Visas romanas perkrautas lakoniškumo. Viskas čia aišku, glausta. Tekste nėra vietos nereikalingoms detalėms. Aprašymų čia tiek, kiek reikia aiškesniai situacijai nusakyti, pokalbiai trumpi, be didelių išvedžiojimų. Dialogai gana tiesmuki ir aiškūs. Nėra klasikiniams romanams būdingo sentimentalumo ir lyrizmo. Tai romanas su didele modernizmo doze.

  Tekstas žaidžia su skaitytoju. Žaidimas pasitelkiant skyrių pavadinimus: 41 – asis skyrius Tuštuma – tai baimė, 42 – asis skyrius Baimė – tai meilė, 43 – iasis skyrius Meilė – tai tuštuma. Tai uždaras ratas, kuris kelia asociaciją su per biologijos pamokas išmokta mitybos grandine. Visi susiję tarpusavyje, vienas be kito neegzistuojantys, vienas kitam svarbūs. Lyg užburtas ratas.

  Ką dar galima aptikti romano „Rūko nesugadinti“ puslapiuose? Intelektualinio sąmojo pavyzdžių, kurie tekstą papildo šmaikštumu:  „Bertoldo kabinete Ersi rado žmonos nuotrauką. Jai norėjosi vemti <...>. Ersi ištraukė nuotrauką iš šlykštaus, netikro dramblio netikro kaulo rėmelio, įsikišo į kišenę, o vietoj nuotraukos įdėjo Zimbabvės pinigą su raganosiu ir pastatė atgal ant stalo“ (p.196). Tai ir itelektualinio žaidimo pavyzdys. Žaidimas su skaitytoju. Ar skaitytojas supras, jog šie pinigai išgalvoti ar pasitikės teiginiu. Vis dėlto ant Zimbabvės pinigų raganosiai nesipuikuoja.

  Nesuprantamas autorės užmojis, kai kurių skyrių pradžioje skelbti, mano supratimu, banaliai skambančią, nereikalingą ir net nenaudingą informaciją. Kažkam tai gal būt gali būti naudinga, tačiau verta pasiginčyti apie tokį tam tikrų dalykų apibūdinimą romane. Ne enciklopedija juk, o literatūros kūrinys. Gyvūnų mylėtojams visai įdomi turėtų būti istorija apie musės uoslę, o eksperimentus mėgstančius žmones galėtų sudominti nurodymai kaip iš majonezo ir akmenėlio pasigaminti perlą. Tačiau kokiu tikslu pateikiamas totoriško kepsnio apibūdinimas? Sutinku, gal būt iš to galima pasisemti žinių, bet kyla klausimas, ar žinios pateiktos laiku ir vietoje?

  Be abejonės,  turiniu sunku nustebinti skitytoją. Išlepusi skitytojų minia laukia naujovių, tačiau XXI a. žmogų sunku stebinti iš esmės. Bet meilės keturkampis...taip, man tai nauja. Ir literatūroje tai neįprasta, bent kol kas. Juk meilės geometrinės figūros, ypač keturkampiai, nepiešiami kas antrame romane? Siūlyčiau nesutikti su tais, kurie nuteisia knygos formą dėl nenaujumo, neoriginalumo. Juk ne visi romanai taip primygtinai siūlo save analizuoti, kaip šis. O kur dar pamokymai apie perlų gamybą...  Forma – viena iš naujesnių ir kitokių šiandien.