Tačiau yra ir vidinės erdvės - bedugniai baimių, vienatvės, vilties ir sudėtingų emocijų šuliniai trapiuose žmogiškuose sutvėrimuose metančiuose iššūkį visatai. Sutvėrimuose, kurie už tai turi susidurti ne tik su erdvės begalybėmis, bet ir su savo kartais siaubingais išradimais...

Šiai dienai vienintelis rašytojas lengvai pasiekia abi erdves, jo vardas - Rėjus Bredberis, o šios istorijos gyvai liudija, kad ne veltui jis vadinamas iškiliausiu mūsų laikų mokslinės fantastikos autoriumi.

Štai jis - iliustruotasis žmogus, ant kurio kūno šimtai tatuiruočių-piešinių, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Štai jis - guli, ilsisi šalia Jūsų, o piešiniai ant jo kūno gyvena savo gyvenimą, pasakoja savo sakmes, nukelia stebėtoją į užmirštas vietas, buvusius ir būsimus laikus.

Piešiniai Jums papasakos apie stepę, su liūtais, kurią vaikai sukūrė savo tėvams, papasakos ir kaleidoskopo stikliukais virtusių drąsių vyrų istoriją, iš kurių tik vienas grįžo į Žemę tam, kad atsitiktinai pamatęs jį vaikas spėtų sugalvoti savo norą... Taip pat rasite istoriją apie vienišą kelią, ir degalų kolonėlę prie jo, tokį vienišą - kad net pasaulio pabaiga, rodos, praeitų pro šalį; apie Žmogų keliaujantį iš planetos į planetą ir ten sėjantį gėrio sėklas (o juk ir pas mus buvo - atsimenate?); apie ilgą Veneros lietų, apie tėvą ir savo žmonos vyrą, tačiau svarbiausią - raketos vadą, kuriuo ir liko nukritęs į Saulę. O kur dar marsiečiai, nepažįstantys nuodėmės, kur pasaulio pabaiga ateisianti naktį mums ramiai bemiegant? Kaip Jūs pasijustumėte žinodami, kad šis vakaras - paskutinis?

Dar daug istorijų pasakos piešiniai - tatuiruotės ant bendražygio kūno, kol vienoje iš jų pastebėsite šalia gulintį žmogų, kažin ką smaugiantį rytinės saulės spinduliuose, ir su siaubu ateis suvokimas, kad tas kažkas - tai Jūs. Ko gero po tokios vizijos iliustruotojo žmogaus draugija pasidarytų nemiela ne vienam, nepaisant visų dar nepapasakotų istorijų, kurias šis nusineš ant savo kūno.

R. Bredberio paslaptis - sugebėjimas į keletą puslapių sudėti tiek fantazijos, emocijų, psichologijos, neišsakytų minčių ir baimių ir dar velniai žino kokių subtilesnių prieskonių, kad perskaičius kiekvieną apsakymą reikia atsitraukti nuo knygos ir dar kartą pergalvoti ką skaitei. Imkim kad ir "Stepę" - patį pirmąjį pasakojimą (beje, yra išleistas ir lietuvių kalba). Kiek aiškiai ir tragiškai atspindėta jame konfliktinė tėvų - vaikų situacija, materialistinė meilė ir jos išugdytas žiaurumas. Tiesiog norisi pakartoti įžangos žodžius, kad rašytojas leidžia fantazijai nukeliauti didelius atstumus, bet visada gilinasi į žmogų, jo prigimtį, gėrio ir blogio pradus jame.

Neskaičiusiems - jei tikitės nuotykių, blasterių, didvyrių, kuriems paklūsta galaktikos, kosminių kautynių - neimkite šios knygos. Didvyrių čia nerasite, o kautynės čia vyksta personažų viduje, tačiau priartintas kiekvienas toks epizodas kur kas veiksmingesnis už nuotykių butaforiją. Perskaičius knygą vis dar lieka viltis, kad nepaisant šuoliuojančio progreso ir užkariautų erdvių - kažkur liks Žmonių; dabar, o gal net ir ateityje.

Modernioji klasika