Tie, kurie vistik drąsiai klaus, "kas romane rašoma ir kaip?" - liks nesulaukę atsakymo, nes atsakymas yra tik pačiame romane ir yra toks skirtingas, kad visi jį rasime kitokį. Kažkodėl visiškai nesubtilu man atrodo aptarinėti šio romano siužetą. Nesubtilu rankioti iš jo tai, kas parašyta tarp eilučių. Ir dar nesubtiliau atrodo rašyti - "bevardis romano herojus ieško prarastų prisiminimų arba ieško būdų pamiršti tai, kas nepamirštama".

Keistai nuskambėsiu sakydama, kad rašo žmogus, gebantis rašyti. Net apie niekingiausius dalykus gebantis rašyti taip, kad nesišlykštėtum. Keistai atrodys, kai pasakysiu, jog tai švelni knyga apie meilę, nes jūs perskaitysite: " Aukštaūgės, nuo migdomųjų apsnūdusios moterys, gražios kaip kino žvaigždės, lengvabūdės, už vieną mėsainį jos pačiulps tau tiesiog prie lokio narvo " ir nemanau, kad jums tai atrodys švelnu. Keistai atrodys, jeigu sakysiu, kad knygoje daug pasibaisėtinų dalykų, o bus parašyta: " Paskui ji atsitraukia nuo lango ir iš spintos išsiima nuostabius juodus batelius, kurių dar nebuvau matęs. Bateliai jai taip puikiai tinka, kad kai ji išeina iš kambario, nelieka nieko kito, kaip sekti iš paskos. Tikra tiesa, Tokijas - tai miestas, kuris nepaprastai tinka bateliams pirkti " ir šiame kontekste tai nuskambės taip lyriškai, jog užgniauš gerklę.

Galėčiau kalbėti, kad čia daug fantazijos. O ji tokia, kokią visi galime turėti savo galvose, jei bent kiek kartais mąstome apie ateitį. Galėčiau daug kalbėti apie tai, kiek čia daug pragmatikos, vardų, nuogų kūnų, mirties, miesto ir svarbiausia - meilės. Ir tuo pačiu jūs ničnieko nesuprasite, nes aš nieko jums taip ir nepasakysiu apie šį romaną. Todėl, kad yra dalykų, po kurių nebėra apie ką kalbėti, o lieka tik įspūdis :

kad tai, kas parašyta - slegia;

kad tai, ką perskaitei - didmiesčio tyla ir nieko tikro;

kad tai kas liko - liko visam laikui;

kad nėra stipresnio dalyko, kaip jausmas "myliu"

kad to niekada nepamirši arba pamirši iškart;

kad tai

Sapnas, iš kurio nežinia ar pabudai