Apie knygą: Boris Vian – DIENŲ PUTA
Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 9986164842
Puslapių skaičius: 198

Niekada nieko panašaus nesu skaičiusi. Tikriausiai ne tik todėl, kad perskaitytų knygų sąrašas kur kas mažesnis, nei norėtųsi savikritikos balsui ar paprasčiausiam ego užčiaupti. Net ir nesilygiuojančiam į bibliofilų pirmąsias gretas žmogui rasti kažką visiškai naujo, šviežio, gaivaus šiandieninėje knygų griūvyje nėra lengva.

Ši knyga – kaip tik tokia. Nors parašyta prieš daugiau nei šešiasdešimt metų, ji ir šiandien skamba originalia, įsimenančia melodija, kurios vis dėlto taip paprastai nepašvilpausi.

Kaip rašoma knygos viršelyje, „šis poetiško pavadinimo romanas yra bene didžiausia prancūzų leidybos sėkmė, kaip teigia jo kūrybos kritikas Gilbert‘as Pastureau“. Nepaisant  fakto, kad B.Viano kūryba buvo atrasta tik po jo mirties. Tačiau tai atrodo neišvengiama. Kūryba, kuriai apibūdinti geriausiai tinka žodis „keista“, turbūt pasmerkta būti atrasta ir pripažinta tik po daugelio metų – dėl objektyvių ar visai subjektyvių priežasčių. Manau, kad ir pats autorius kitaip nesitikėjo. Žmogus, kuris pasakoja apie prie ligonio budinčią pelę, pianiną, kuriuo grojant iš įvairių gėrimų gimsta netikėčiausi kokteiliai ir t.t., vargu ar svajoja apie greitą šlovę, premijas, limuzinus ar žurnalų „People“ viršelius.

Bet čia jau tik mano prielaidos. Galbūt klaidingos. Klaidinga būtų ir teigti, kad knygoje pasakojama dar viena meilės istorija. Taip, tai meilės istorija, į kurią lyg visai netyčia įsipainioja Chlojė ir Kolenas. Du žmonės, gyvenantys pasaulyje, kuriame dar nebuvau. Čia iš čiaupo išslysta ungurys, kurį čia pat pietums patiekia gerokai išprotėjęs virėjas. Čiuožykloje valytojams tenka nuolat gramdyti ištiškusių čiuožėjų likučius, o jų žūties vietose pastatyti ledinį kryžių. Jaunavedžių figūrėlės čia lipdomos iš žąsų kepenėlių. Ūsą raitanti pelė su Kolenu kalbasi lyg būtų visuomenės kritikė, o katinas tampa ne jos budeliu, bet savižudybės bendrininku...

...ir taip toliau, ir toliau, kol visi beveik du šimtai knygos puslapių pralekia lyg akimirka. Net ir tokiame pasaulyje meilė ir gyvenimas turi pabaigą. Net ir čia, tarp fantasmagoriškų vaizdinių savo čiuptuvus išskleidžia liga. Gražiausia, kokia tik gali būti: vienas iš meilės istorijos dalyvių miršta dėl plautyje išaugusios vandens lelijos. O tada – godūs vienuoliai, skurdžios laidotuvės ir pelę užgraužiantis gedulas.

Susidomėjusiems neverta pykti, kad atskleidžiau knygos pabaigą (tiek rasite parašyta ir knygos anotacijoje, taigi...). Nes ne pabaiga čia svarbiausia. O kiekvienas sakinys, kiekviena jų gyvenimo akimirka, kiekviena išprotėjusio, bet nuostabaus pasaulio dulkė.

Žodžių žaismas, juodojo humoro ir atviro liūdesio kaleidoskopas,  grakšti kalbėjimo maniera, jokių nereikalingų detalių ir drauge – nepaprastai vizualus, įtaigus pasakojimo stilius. Tokie kūrinio bruožai lyg sulaiko nuo komplimentų skaitytoją. Geriau, nei parašyta, jau vis tiek nepasakysi, o papasakoti, kaip ir apie ką, yra misija neįmanoma. Tiesiog – rekomenduoju.