Ričardas Gavelis „Jauno žmogaus memuarai. Keturiolikos laiškų romanas“

Apie knygą: Ričardas Gavelis – Jauno žmogaus memuarai. Keturiolikos laiškų romanas
Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165422
Puslapių skaičius: 216

Pirmasis leidimas — 1991 m. Tada — keturiolika mirusio romano pasakotojo Leono laiškų tebegyvam bičiuliui ir mokytojui. Antrasis leidimas, deja, jau iš tiesų neišvengiamai skaitytojui siejasi su paties R.Gavelio laiškais iš anapus. Į šiapus, kur per tuos keliolika metų jei kas ir pasikeitė, tai…

Stop. Jokių bambėjimų. Juos pataupysiu kokiam irzliam egzaltuotam romanui, o ne preciziškai tiksliai, logiškai, nuosekliai keturiolikos laiškų istorijai. Santūrus pasakojimo tonas — lyg užtvara nuo skardžio, kuriuo taip lengva nulėkti žemyn į begalines nepasitenkinimo, savęs išaukštinimo ir savęs sureikšminimo platybes. Lengva ironija, sąžiningumas kalbant net apie silpniausias savo vietas — neatsiejami šio pasakojimo bruožai; gal būtent jie ir sudaro tą subtilų „esu čia, bet esu ir toli“ įspūdį, kai į didžiausias niekšybes žvelgiama iš tolimesnės perspektyvos, taip ir įtikinant skaitytoją, kad „Jauno žmogaus memuarai“ — laiškai ne iš anapus gatvės ar anapus upės, bet tikrai iš Anapus.

Be abejo, knyga šiandien pirmiausia pravarti ir patraukli kaip istorijos liudininko patirtis; kartai, kuriai totalitarizmas yra tik iš vadovėlių atklydusi sąvoka, romanas — puiki andainykštės santvarkos iliustracija. Režimas čia pateikiamas ne iš didelių postų didelių vyrų, bet paprastų vilniečių, kuriems išsilavinimas ir prigimtinės savybės garantuoja amžino nerimo metą, perspektyvos. Tikri politinio, visuomeninio gyvenimo įvykiai šioje knygoje rezonuojami, drįsčiau įtarti, kur kas išsamiau ir įžvalgiau nei to meto (ir vėlesnėje) žiniasklaidoje.

Tačiau būtų apmaudu šią knygą laikyti vien praeities „ataidėjimais“. Ji ne mažiau aktuali ir šiandien. Nes prisitaikymas, sugebėjimas išlikti, svyruojanti vertybių skalė, moraliniai kompromisai — temos, kurioms nėra galiojimo termino. Gal ir dėl to, jog jos visada yra šiek tiek nemadingos, ir vartotojai prie jų nepuola kaip prie nuolaidų ženklais apkarstytų lentynų.  „Jauno žmogaus memuarai“ — pasakojimas pirmiausia ne apie santvarką, sovietmetį, totalitarizmą, bet apie žmogų — tomis ir kitomis aplinkybėmis.

Dar vienas netikėtas romano kampas — šykštūs atsiliepimai apie Anapus esantį pasaulį. Nei arfų, nei pragaro smalos, nei amžino džiaugsmo. Šykštūs todėl, kad apie Anapus, Leono tvirtinimu, tiesiog nėra ką pasakoti. Pasirodo, „žemėje yra kur kas įdomiau negu anapus — net jei tau lemta gyventi Vilniuje. Gyvendamas visuomet dar turi kažką prieš akis, anapus viskas jau likę tau už nugaros. Nieko nebegali keisti, gali tik vartyti ir vartyti tą pačią jau parašytą knygą“ (p.216). Suvokti, kad esi čia ir dabar — svarbiausia, net jei „čia“ laukia tik talžymai per galvą, o visas šviesias viltis sudedi į rytojų. Pramiegoti, pražiopsoti, pražiovauti gyvenimai, paremti vien tariamąja nuosaka — baisiausia, kas gali nutikti. Ir jokie pasiteisinimai dėl santvarkos, aplinkybių ar paprastas „manęs nesuprato“ čia nepadės. Nes „neduokdie tau kada taip ilgėtis gyvenimo, kaip ilgiuosi aš“ (p.217).