Ričardas Gavelis nesulaukė savo paskutinės knygos pasirodymo. Deja, giltinė, kuriai nemaža vietos buvo skirta ir šiame romane, nepasiteiravo leidyklos, pasirodė knyga, ar dar ne. Nors nežinia, ar tai būtų rūpėję pačiam rašytojui - R. Gavelis nebuvo panašus į tą, kuriam būtina šlovė, pripažinimas ir pagarba, nors, rodos, nei vieno, nei kito jam netrūko nuo pat išsivaduojančios lietuviškos literatūros bombos - "Vilniaus pokerio" laikų. Po to buvo ir "Vilniaus džiazas", ir "Jauno žmogaus memuarai", tada - "Paskutinė Žemės gyventojų karta", "Taikos balandis", "Septyni savižudybės būdai", ir štai netikėta pabaiga - "Sun Tzu gyvenimas šventajame Vilniaus mieste". Viskas prasidėjo nuo Vilniaus, viskas vyko Vilniuje, viskas pasibaigė Vilniumi - miestu - apgaviku, miestu - vaiduokliu, miestu - visata.

Ne, mano manymu, į paskutinįjį rašytojo darbą neverta žiūrėti kaip į testamentą ar pranašystę. Nors jis ir baigiasi mirtimi, tačiau nepanašus į parašytą žmogaus ranka, kurią vedžiotų pats likimas. Tai - šimtaprocentinis R. Gavelis - skaudžiai ironiškas, ciniškas ir sarkastiškas. Negailestingas. Išradingas. Nepaprastos fantazijos ir užmojo kūrėjas. Aišku, gausybė visokių skonių ir pakrypimų erotikos. Natūralistinio siurrealizmo (įdomu, galima taip sakyti?), tikrovės atspindžių.

Siužetas? Jis - beveik nesvarbus: tiesiog šventajame Vilniaus mieste gyvena Sun Tzu, žmogus, patapęs legendiniu kinų strategu, mąstytoju ir kariu, su šventu tikslu - naikinti Visatos rauges. Jis ne visados buvo Sun Tzu - kažkada jis buvo vaikas - vunderkindas, turėjo tėvus - motiną Gražiąją Rožę ir Pirmąjį tėvą - didįjį visatos dekonstruktorių, kaupusį keistą kolekciją iš atodūsių, driežažmogių, kitokių keistenybių, bet galiausiai netekusį galvos, kurią nupjovė subinveidžiai saugumiečiai - už disidentavimą... Mylėjo Vilniaus žydaitę Sarą Mejerovič, taip mylėjo, kad žvilgsniu pradegino jos dvišakumos gėlę. Preparavo kosmines Karoliniškių varles, tarp jų susirado savąją varlę - Laimą… O kai atėjo atgimimas - Antrasis tėvas įkalbėjo jį pasismeigti ant baslio Pirmojo tėvo galvą ir taip tapti visos Lietuvos numylėtiniu, valdžia tesidalinti tik su Jogaila Štombergu. Jiedu išrado lietuvių kaupiamojo idiotizmo dėsnį, šokdindavo glitųjį ministrą Mureiką (jūs gi žinote, kad deramai glitus ministras sulenda kam reikia į subinę neužkliūdamas ir negirgždėdamas…), lošdavo Vilniaus pokerį iš biudžeto, kontrabandos, žmonos… Bet svarbiausia - Levas Kovarskis jam atskleidė pilvo smegenų paslaptį, tad galiausiai jis suprato, kad tampa Sun Tzu ir pasitraukė į Vilniaus požemius, kad ten sukauptų dvylikos raugių, pačių didžiausių Visatos siaubūnų kokonų kolekciją…

Košmaras, kaip blankiai skamba toks perpasakojimas. Baisiau negu Geltonojo Imperatoriaus kariaunos atkartojami kitaveidrodinės pusės pasaulio judesiai… Tačiau jeigu kas nors paklaustų, apie ką gi šis paskutinis romanas, atsakyti būtų lygiai taip pat sunku, kaip ir atpasakoti. Lyg ir apie viską, ir nieką tuo pačiu. Juk daug nesuprasite, jeigu pasakysiu, kad jis apie veidrodžius, kurie yra vaginos bei akis, kurios yra peniai? Arba pasišlykštėsiu keistu Antrojo tėvo - biseksualo Alekso blizgėjimu sagėmis, panašiomis, kokias nešiojo Madlena Olbrait. Galiu prisiminti ir veido nekentimą, juk ir pačiam būna įspūdis, kad tas apykvailis, apvalutis veidas veidrodyje tiesiog negali būti mano veidas ir jį norisi maskuoti, grimuoti, keisti! O gal dar papasakoti apie šlubąją Eleną, kuri labai norėjo nusipjauti koją, bet teko pasitenkinti tik sausgyslių sugadinimu ir šlubumu, kurią būsimasis Sun Tzu "tvarkydavo" tiesiai ant Vyriausybės stalo, kaip ir tą šlubąją Lietuvą … Ne, geriau nemėginti apžvelgti Gavelio!

Trumpai tariant - man patiko. Patiko, nors kartais buvo šlykštu, kartais - nesuprantama, kam reikėjo taip grubiai pasityčioti iš jau mirusio žinomo, tikrai ne blogiausio žmogaus, bet dažnai- žavinga. Nes R. Gavelis moka įtraukti ir paskandinti fantazijų verpete, nesvarbu, rožinės jos ar dvokiančios. Tai puikus rašytojo Requiem pačiam sau.

Verta