Autorius: Vilis Normanas
Data: 2006-01-05
Kuo daugiau kalbama apie laisvę, tuo mažiau jos realiai egzistuoja. Na ir kas, kad neva kiekvienas žmogus gali elgtis kaip nori. Tikroji laisvė pasiekiama toli gražu nedaugeliui. Richardas Bachas šią knygelę skiria Tikrajam Džonatanui Livingstonui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename iš mūsų. Šis alegorinis pasakojimas man labai panašus į Paulo Coelho "Alchemiką" ar Khalil Gibran "Pranašą", tačiau yra kur kas įdomesnis už pastaruosius.
Knygelės pagrindinė mintis susijusi su senais kaip pasaulis dalykais: beribės laisvės idėja, tobulybės siekiu, tikrojo skrydžio siekiu.
Džonatanas Livingstonas Žuvėdra įkūnija laisvės siekiančią sielą, kuri karts nuo karto sužiba pasaulyje. Mes iš tiesų žinome daug revoliucionierių, kurie nesitaikstė su esama padėtimi ir vienaip ar kitaip pakeitė pasaulio istoriją, tačiau nebūtina kovoti su valdžia, kad taptum laisvas.
Tikriausiai norėtumėte paklausti: tai apie ką gi ši knyga? Jos siužetas paprastas, tačiau tai nereiškia, jog mėgstantiems rimtesnę literatūrą turėtų būti nuobodu skaityti "Džonataną Livingstoną Žuvėdrą". Priešingai, paviršinis paprastumas ir minties gelmė sukuria puikų derinį. Prisipažinsiu, dažnai nežiūriu rimtai į tokias knygeles, tačiau perskaitęs šį kūrinį nuoširdžiai džiaugiausi, kad valandą praleidau kartu su skraidančiomis žuvėdromis, trokštančiomis laisvės ir tikrojo skrydžio džiaugsmo.
Visos žuvėdros gyvena tam, kad maitintųsi, visai kaip ir žmonės (koks sutapimas!). Tuo tarpu Džonatanui to neužtenka ir jis išvejamas iš būrio bei pasmerkiamas vienatvei, nes užuot stumdęs vežimėlį prekybos centre, atsiprašau, gaudęs žuvį, mokosi skraidyti. Džonatanas gyvena ne tam, kad gyventų, o tam, kad mestų iššūkį prigimčiai ir peržengtų įprastas ribas, nors ir sulysęs, jis vis tiek negaudo žuvies, bet diena iš dienos mokosi skraidyti.
Šią knygą rekomenduoju visiems vartotojams, kurie gyvena tam, kad vartotų ir juokiasi iš tų, kurie siekia šiek tiek daugiau, ir tiems, kurie kaip Džonatanas Livingstonas Žuvėdra atiduoda visas jėgas ir laiką tobulybės siekiui. Nemanykite, kad tai knyga apie paukščius - ji apie mus.
Tai bet kokiai amžiaus grupei skirtas kūrinys. Vienas iš nedaugelio atvejų, kai galiu drąsiai sakyti - vertas dėmesio. Pajuskite skrydžio džiaugsmą su Džonatanu Žuvėdra, kuris gyvena kiekviename iš mūsų.
Skrendam!
beje, juokinga, bet ant viršelio tai kiras, o ne žuvėdra
bet šiaip jo visos knygos beveik apie tą patį
"Daiktai nesikeičia. Keičiasi tik žiūrėjimo būdas." (K. Kastaneda, nepamenu iš kokios knygos)
Ką gi, garas skaitytojas tas, kuris moka skaityti tarp eilučių. Kaip matau, daugelis jau sugadinti žmonės ir jau jums nereikia gyvenimo linksmybės : suvokti apie ką šnekama ir suprasti prasmę., Atsivertus knygą neužtenka vien paraidžiui dėlioti žodžius o iš šių sakinius. Reikia pamąstyti...
Jus pirma paskaitykite sia knyga,o tada komentuokite.Knyga su gilia mintimi,o alegorija labai gerai,nes si knyga apie mus pacius zmones,juk alegorijoje visada viskas paslepta ir tiesiogiai nepasakyta,kad va ,,JUS ZMONES'',TAI REIKIA SUPRASTI IR SUVOKTI.
Taip svarbiausia,kad si zuvedra nenuleido sparnu ir sieke savo tikslo - TOBULYBES.Juk ir mes zmones daznai siekiame tobulybes,o siai zuvedrai pavyko palyteti tobulybe sparno galiuku.
Jis norejo skraidyti taip greitai ,tiksliai ir gerai,kaip niekas kitas ir jam pavykoJis mokejo atleisti net toms zuvedroms,kurios ji isvare,o mes juk zmones daznai nemokame atleisti...
KNYGA - IESKOJIMAS SAVO TIKROJO AS.
Kaip ir J.R.R.Tolkinas nemegstu tokio stiliaus alegoriju.
Tai ir nemek.Niekas neliepia Tau skaityti alegoriju.
Kokia gera knyga. Daugelis siuolaikiniu zmoniu turetu ja perskaityti ir daug ko pasimokyti bei susimastyti. Turetume siekti daugiau, nebijoti issukiu prigimciai, tiketi savo begaline laisves ideja kaip ir dzonatanas livingstonas zuvedra...
Indre nejuokink manes,gelme cia izvelgia tik paaugliai ir vidutinybes,tokio lygio kurini ir as galeciau parasyti.
Taip pasakei lyg pats butum auksciau visko ir nebutum vidutinybe..