Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas yra pats autorius, kuris teigia, kad nemėgsta rašyti, tačiau - likimo ironija - vis tiek rašo. Rašo, kad papasakotų tai, kas jam atrodo svarbu. Kaip ir dera Richardui Bachui, jo knygose gausu gyvenimiškų tiesų, kurias protingi žmonės, atseit, jau žino, todėl knygos nerekomenduoju skaityti šių dienų išminčiams.

Perskaičius "Iliuzijas" kyla noras įsitikinti, ar tikrai galima eiti vandens paviršiumi. Nemanykite, kad juokauju. Knygos žavesys ir slypi tame, kad ištrinama riba tarp to, kas tikra, ir to, kas tėra iliuzija, o gal veikiau norima įtikinti, kad viskas - tik iliuzija?

Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas už tris dolerius skraidina Amerikos provincijų gyventojus. Jis laisvas, niekam neįsipareigojęs žmogus. Vieną dieną šis keistuolis sutinka kitą panašaus likimo lakūną. Jiedu pradeda darbuotis drauge. Čia ir prasideda visos linksmybės - stebuklai ir iliuzijos. Ar tai ne tas pats, ar supratę stebuklų prigimtį nevadintume jų tiesiog iliuzijomis?

Richardas Bachas moka įtikinti tuo, kuo pats tiki. Manau, kad jo knygų populiarumą lemia esminis dalykas, priverčiantis žmones susimąstyti, ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo - kas yra gyvenimas? Tai ne sapnas, kad ir kaip gražiai skambėtų tokia kvaila metafora. Tai kas tada?

Vienas iš didžiausių knygos minusų - rašymo stilius. Man jis per daug primityvus, paprastas ir nuobodus. Nemėgstu knygų, kurios nieko nesiskiria nuo šnekamosios kalbos. Pati kūrinio idėja puiki, pateikta irgi gana įdomiai. Na, o baisiausia - pabaiga. Visiškas nesusipratimas. Ji tiesiog sugadina visą kūrinį. Galbūt Bachui atsibodo rašyti ir jis nusprendė daugiau nesiterlioti, bet kad ir kokios būtų tos priežastys, gaila, jog iliuzijos baigėsi taip nevykusiai. Ilgai mąsčiau, ką ta pabaiga norima pasakyti, bet, deja, kad ir ką sugalvoočiau, tai nesiderino su tuo, ką visame kūrinyje bandė pasakyti autorius.

Nepaisant klaikios pabaigos, "Iliuzijos" privertė susimąstyti, kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Nors ir trumpam, bet visgi sugebėjo atitraukti nuo kasdienybės ir panardinti į nepaklūstančią jokiems dėsniams tikrovę. Knygoje yra daug gerų minčių, nors Bacho užsidegimas tapti vos ne tikru Mesiju kai kur kelia juoką. Juolab kad dar be visa ko, pabaigoje kaip užuomina pateikiama mintis, neva, tai nebūtinai turi būti tiesa. Jei nesi tikras tuo, ką rašai...

Na gerai, kritikuoti visada lengva. Kūrinėlis išties neblogas, nors būna ir geresnių.

Viskas įmanoma, jei tik labai nori (?)