Leidykla "Kitos knygos" ir toliau tęsia misiją supažindinti lietuvių skaitytojus su pasaulinės literatūros underground'u. Tam net seriją sukūrė - "Intro", kurios skiriamuoju bruožu nurodomi autoriai - "literatūros maištininkai ir chuliganai". Šiokių tokių abejonių kelia, ar toks rašytojų pasirinkimo būdas tikrai geriausias - man labiau patiktų, kad būtų siejamasi prie kūrinių - maištingų ar chuliganiškų, o ne prie juos parašiusių žmonių legendos: pavyzdžiui, N. Pečiūra (aka Atsuktuvas) buvo maištinga ir garsi underground'o figūra, tačiau jo romanas "Vilniaus kiberpoema" jokios vertės neturi. Tačiau dejuoti, kad "Intro" nuvertės, dar per anksti, nes antroji šios serijos knyga (beje, kaip ir pirmoji - Ch. Bukowski'o "Paštas") tampa maloniu atradimu.

Iš karto prisipažinsiu, kad iki R. Brautigan'o (1935-1984) romano "Arbūzų cukruje" (1968 m.) pasirodymo lietuviškai apie šį autorių nieko negirdėjau. Plačiau apie jį nepasakosiu, nes leidykla "Kitos knygos" tęsia ir kitą "klasišką" klasikinę tradiciją: knygos pabaigoje pateiktas trumpas vertėjo straipsnelis apie rašytoją ir patį kūrinį. O va apie patį romaną šiek tiek parašysim.

Pradėsim nuo arbūzų cukraus. Enciklopedijose rašoma, kad arbūzų vaisiuose yra angliavandenilių (gliukozės, fruktozės), baltymų, pektininių medžiagų, vitaminų B1, B2, C, PP, folinės rūgšties, karotino, natrio, kalio, kalcio, magnio, fosforo, geležies, organinių rūgščių, celiuliozės. Sėklose yra aliejaus. Arbūzai varo iš organizmo skysčius, gerina medžiagų apykaitą, padeda šalinti galutinius jos apykaitos produktus, todėl šiuos vaisius patartina valgyti sergantiems širdies kraujagyslių sistemos, kepenų, inkstų ligomis, tulžies ir inkstų akmenlige, mažakraujyste. Liaudies medicinoje arbūzo minkštimo ir sulčių buvo duodama gerti karščiuojančiam ligoniui, džiovintų žievelių nuoviru varomas šlapimas. Ir dar - arbūzai turi iki 11 procentų cukraus.

Nežinau, kiek litrų arbūzų sulčių reikia, kad gautum vieną kilogramą arbūzų cukraus, net nežinau, kodėl R. Brautigan'as pasirinko būtent arbūzų cukrų (imponavo arbūzo diuretinės* savybės), tačiau apžvelgiamoje knygoje ši medžiaga yra nepamainoma - iš jos gaminamas ir stiklas, ir lentos, kurios naudojamos tiltų bei trobų statybai ("Man patinka mano tiltas, nes jis padarytas iš visų dalykų kartu: medžio, tolimų akmenų ir mielų arbūzų cukraus lentų.", 23 p.). Bet arbūzų cukrus yra ne tik medžiaga - tai ir būsena ("Arbūzų cukruje viskas įvyko ir vyksta toliau, kaip ir mano gyvenimas vyksta arbūzų cukruje. ", 11 p.), ir vieta ("Viskas atsiskleis, keliaujant arbūzų cukruje.", 12 p.), ir pats gyvenimas ("Naktis buvo vėsi, žvaigždės - raudonos. Aš žingsniavau pro Arbūzų Reikalus. Ten mes iš arbūzų gaminame cukrų. Išspaudžiame iš jų sultis ir viriname, kol lieka tik cukrus, tad suformuojame iš jo tai, ką turime: savo gyvenimus.", 45 p.).

Kaip matyti iš pirmųjų sakinių, "Arbūzų cukruje" nėra įprastas romanas. Kritikai šį R. Brautigan'o kūrinį vadina utopija. Utopija apie naują visuomenę, gyvenančią idMYRYJE -pusiausvyroje, kuri visada keičiasi: "Prieš pat įžengiant į idMYRĮ, jis pasikeitė. idMYRIS toks: visada keičiasi. Tai į gerą." (27 p.). Visuomenę, kurioje nėra nelaimingų, nervingų, nenuoširdžių, ilgapirščių ar plepančių "tokius dalykus, kurių geri žmonės nesupranta ir nenori suprasti" (72 p.), nes išvardintieji išeina į įNIRČIO gaują, "kapstosi su ja Užmirštuose Reikaluose ir gauna už tai viskio, kurį įNIRTIS varo iš užmirštų dalykų." (72 p.).

Romano siužetu visada nurodomas meilės trikampis, nes tai vienintelis konkretus atsakymas į klausimą "Apie ką knyga?" (aišku, gali būti ir variantas - "Apie arbūzų cukrų"). Visa kita - simboliai, nuorodos ir pasvarstymai, duodantys peno skaitytojams ir darbo kritikams. Ką perskaito šiame romane R. Brautigan'o kūrybos tyrinėtojai, taip pat rasite minėtame S. Repečkos straipsnyje - jūsų reikalas, sutikti su jais ar ne. Pavyzdžiui, man patiko upių - gyvenimo simbolių (jomis teka gyvybės šaltinis - vanduo) ir upių - mirties simbolių (jose esančiuose ir naktį šviečiančiuose sarkofaguose idMYRIEČIAI laidoja savo artimus) priešprieša, tačiau nesutikčiau su idMYRIO kaip idealios visuomenės modeliu - nemanau, kad priimtinas iki šleikštulio saldžiai (arbūzų cukrus?) superteigiamų žmonių, kurių nevaldo emocijos (tiek neigiamos, tiek teigiamos), idealizavimas: nors idMYRIS romane vaizduojamas kaip priešprieša įNIRČIUI, tačiau jis kartu etimologiškai siejamas su mirtimis (mirti-myris-idMYRIS).

Bet tai diskusijos, ginčai. Knyga mane sužavėjo ne tiek samprotavimais, kiek stiliumi: trumpame kūrinyje, kurį perskaityti užtrunka pusantros valandos, rasite ir prozą, prilygstančią poezijai ("Mano vardas"), prisiminsite Mikės Pūkuotuko dialogus ("Fredas"), ir Mažojo Princo istoriją ("Jis paėmė daiktą iš kišenės ir padavė man. Neišmaniau, kaip jį paimti. Pabandžiau laikyti taip, lyg tai būtų gėlė, ir akmuo vienu metu.", 17 p.), ir A. Baricco "Šilko" eleganciją ("Mes parėjome į idMYRĮ susikibę už rankų. Rankos - labai šaunus daiktas, ypač sugrįžusios po meilės glamonių.", 53 p.).

Su kuo visiškai nesiderino šis romanas, tai G. Orwell'o kūryba, nors perskaitęs, kad "Arbūzų cukruje" vadinama utopija, iš karto pagalvojau apie vieną garsiausių tokio literatūrinio žanro kūrinių - argi įsivaizduojate tokį skyrių "1984-uosiuose":
"- Na ką gi, man laikas prie darbo, - pasakė Fredas. - Laukia lentų presas. O ką tu veiksi?
- Turbūt rašysiu, - atsakiau. - Šiek tiek padirbėsiu prie knygos.
- Skamba ambicingai, - tarė Fredas. - Ar knyga apie orą, kaip sakė mokytojas?
- Ne, ji ne apie orą.
- Tai gerai, - pasakė Fredas. - Nenorėčiau skaityti knygos apie orą.
- Ar apskritai esi kada nors skaitęs knygą? - paklausiau.
- Ne, - atsakė Fredas, - nesu, bet nenorėčiau pradėti nuo debesų." (skyrius "Literatūra", 121 p.)

Ir nors baigiantis romanui tokių perliukų sumažėja, nes nelogišką ir "kreivą" pasaulį keičia simboliais pateikti mūsų gyvenimo atspindžiai, tačiau tai tik duoda papildomų niuansų, visiškai negadindama skonio, kuris lieka perskaičius knygą - arbūzų cukraus skonio, kad ir kas tai bebūtų. Man asocijuotųsi su kažkuo gaiviu ir sunkiai įsivaizduojamu.

"Papasakosiu jums apie tai todėl, kad aš čia, o jūs - toli." (11 p.)

*Gr. "diuretikos" - šlapimą varantis.