Futbolo rungtynes, žaistas arba žiūrėtas, visada galima apibūdinti labai trumpai - rezultatu, t. y. 1:0, 2:3, 25:1 (būna ir tokių rezultatų!). Tačiau tai dar nereiškia, kad apie varžybas pasakyta teisingai: galbūt teisėjas suklydo ir nesušvilpė nuošalės ar baudos, galbūt vartininkai neturėjo atokvėpio, o gal tiesiog ramstė virpstus ir darė prisitraukimus ant skersinio.

Tiems, kurie rungtynes matė, jokie aprašymai nereikalingi: kiekvienas bus susidaręs nuomonę apie žaidėjus, trenerius, teisėjus ir šia nuomone pasidalins prie alaus bokalo. O ką daryti tiems, kurie neturi galimybių rungtynių pamatyti nei gyvai, nei pasižiūrėti jų įrašo? Velniai nematė, jeigu tai kiemo arba Lietuvos klubų rungtynės, tačiau ką daryti, jeigu kalbama apie Pasaulio čempionato varžybas?

Tarkim, koks nors Argentinos futbolo gerbėjas pareikš, kad 1930 m. pasaulio čempionate argentiniečiai buvo stipresni už prancūzus, nes prieš juos laimėjo 1:0. Tačiau žinantys prisimins, kad "84 minutę, kai buvo 1:0 argentiniečių naudai, prancūzų puolėjas F. Langiljė iššoko vienui vienas prieš argentiniečių vartininką h. Bosiją. Įvartis atrodė neišvengiamas, tačiau brazilų teisėjas Ž. Rego paskelbė… rungtynių pabaigą!" (18 p.).

Imkim kitą situaciją: ant "Auksinės deivės" (ją iki 1970 m. gaudavo nugalėtojai) išgraviruota, kad 1954 m. pasaulio čempionai yra VFR. Tačiau ar žinote, kad nuo 1950 m. iki 1956 m. Vengrijos rinktinė žaidė 50 rungtynių, iš kurių 43 laimėjo, 6 baigė lygiosiomis ir tik vienerias pralaimėjo - 1956 m. finalą Berne. Vokiečiams.

Žiūrint į 2002 m. pasaulio futbolo čempionato statistiką, galima būtų teigti, kad stipriausi planetoje tais metais buvo "geltonieji" (taip vadinami brazilai dėl jų marškinėlių spalvos, o ne dėl to, kad futbolo aistruoliai nežinotų, kuriame žemyne yra Brazilija), po jų sekė vokiečiai, turkai ir Pietų Korėja. Tačiau mačiusieji šias varžybas puikiai prisimena, kurios rinktinės žaidė futbolą, o kurių naudai klydo teisėjai…

Rezultatus galima rasti žinynuose, enciklopedijose, o va plačiau paskaityti apie pasaulio futbolo čempionatus galima R. Mackevičiaus knygoje "Futbolas - milijonų aistra". Joje autorius apžvelgia 1930-1986 metų pasaulio čempionatus: Urugvajus, Italija, Prancūzija, Brazilija, Šveicarija, Švedija, Čilė, Anglija, Meksika, VFR, Argentina, Ispanija, Meksika. Dar yra du įvadiniai straipsniai apie futbolo istoriją (nuo pirmųjų paminėjimų iš trečiojo tūkstantmečio pr. Kr. kinų raštuose, kai kinų filosofas rašė "Apskritas kamuolys ir keturkampiai vartai yra In ir Jan simboliai. Kamuolys panašus į mėnulio pilnatį" (5 p.) iki pirmojo pasaulio čempionato organizavimo) bei viena dalis apie Edson Arantes do Nascimento, visam pasauliui žinomu Pele vardu.

Kiekvieno skyriaus struktūra paprasta: iš pradžių aprašomos rungtynės grupėse, po to atkrintamosios varžybos arba naujos grupės, priklausomai nuo čempionato struktūros, tada kova dėl trečiosios vietos ir FINALAS! Skyriaus gale pristatomi čempionai ir retkarčiais komanda, kuri, nors ir netraukė "We are the champions" (beje, iki 1977 m. šios dainos dėl objektyvių priežasčių nedainavo niekas), tačiau vis tiek įėjo į futbolo istoriją, dažnai įspūdingiau negu nugalėtojai. Galiausiai pristatomas vienas arba du įsimintiniausi čempionato žaidėjai.

Knygoje neaprašinėjamos futbolo taisyklės ir taktika (yra nežinančių?!?), retai nurodoma, kurią minutę įmušti įvarčiai (patys rezultatai, be abejo, nurodomi), tačiau joje futbolas pristatomas kaip gyvenimas: kova, drama, aistra, farsas, šėlsmas, mirtys, nugalėtojai, džiaugsmas, neviltis, tragedija, dieviškumas (Maradonos "dieviškoji ranka"), apgaulė, siaubas (204 tūkst. žiūrovų stadione tyli, kad net girdėti riedančio per žolę kamuolio šnaresys), politika (Vengrijos rinktinės subyrėjimas po 1956 m.) ir t. t. Žodžiu, netiesa, kad futbolas yra tik žaidimas - nebent gyvenimą laikote irgi tik žaidimu.

Kadangi pirmuosiuose čempionatuose buvo daugiau kuriozų ir mažiau pinigų, apie juos skaityti įdomiau: 1986 m. vykusio čempionato aprašyme daugiau statistikos, o ne aistros. Tačiau apie jame vykusias rungtynes, nekalbant apie vėlesnes pasaulio futbolo šventes, kai kurie iš mūsų jau ir patys galėtų nemažiau aistringai papasakoti.

Kiekviena knyga, kaip ir visos rungtynės, baigiasi, o futbolas, kaip ir gyvenimas, - niekada!

P. S. Kadangi ši knyga pasirodė 1990 m., tai TSRS rinktinė joje dar vadinama "mūsų šalies". Tačiau nepasakytum, kad visos bėdos dėl prastų pasirodymų būtų suverčiamos teisėjams, organizatoriams ar "supuvusiam kapitalizmui, norinčiam pamatyti nugalėtą perspektyvųjį socializmą". Tiesiog šios nebeegzistuojančios valstybės komandai skiriama truputėlį daugiau dėmesio negu kitoms.

Sporto šaka Nr. 1