Apie knygą: Rimtautas Rimšas – Ne karibų kruizas
Leidykla: Gimtasis žodis (2008)
ISBN: 9789955162308
Puslapių skaičius: 123

Visai patikėčiau versija, kad žmogaus ir literatūros draugystė gerokai priklauso nuo pirmųjų jo perskaitytų knygų. Turiu omenyje ne elementorių su visais „mama mala tėtė kala“ ir ne privalomą literatūrą, bet knygas, kurias atrandi pats, paskui pastebi, kad jų autoriai vis tie patys, toliau ieškai kryptingai, pagautas lengvo „pirmūniško“ azarto, o kiemo vaikams vis dažniau pradedi riesti neįtikėtinas istorijas, perskaitytų apysakų herojumi paversdamas save vieną tolimą vasarą...

Šiek tiek įsibėgėjau. Bet skaitydama „Ne Karibų kruizą“ prisiminiau daugybę senų gerų smagių vaikystėje skaitytų knygų: nuo atmintinai išmoktų „Alfonso Bailiaus“ ir „Danuko Dunduliuko“, maniakiškai susirinktų A.Lindgren ir P.Trevers knygų iki viena koja iš nebeatrenkamų kūrinių atšokuojančių herojų.

Statyti R.Rimšo novelę į vieną eilę greta A.Lindgren ar kitų legendinių rašytojų knygų būtų, aišku, drąsu. Bet smagiausia tai, kad skaitant šią knygą, nesinori nieko gretinti, vertinti, nutaisyti rūgščios minos ar ieškoti to, kas nepamesta. Tiesiog atsiduodi knygai. Nuotykiams, įspūdžiams, ramiam bangų siūbavimui, meškerės truktelėjimui, saulėtekiams, jūros ligai ir dar aibei akimirkų, kurias patiria devynmetis Ignas, su ką tik atrastu seneliu išsiruošęs į pirmąją kelionę jachta. Patiki jo istorija godžiai, be jokių išankstinių nuostatų, kaip patikėdavai ir Zuika Padūkėliu ar plėšiku Hocenplocu.

Nedrovu net pripažinti, kad tas devynmetis knygoje pasirodo kur kas nuovokesnis už „n“ kartų vyresnį tamstą skaitytoją. Nieko nuostabaus — jis atskirti visokius fenderius, lagus, kokpitus ir panašius abra-kadabras mokosi jachtoje. Be to, jam padeda senelis, kurio kalbėjimo stilius ir humoro jausmas verčia iš kojų. Iš pradžių kiek skeptiškai žiūrėjau į pernelyg greitai užsimezgusią senelio ir anūko draugystę (susipažinusių jau besiropščiant į jachtą), bet greitai tas skepsis kažkur pasislėpė. Gal vaikiškai patikėjau, kad ir su seneliu, ir su jo anūku nesusidraugauti nebūtų įmanoma.

Per šimto puslapių apimties pasakojimas pasirodė parašytas labai nuoširdžiai. Jei klystu — tebūnie reveransas rašytojo talentui. Beje, sakyti, kad „Ne Karibų kruizas“ — nuotykių apysaka, turbūt nebūtų visai teisinga. Tai tiesiog apysaka apie gyvenimą ant bangų. Kur ir nuotykių, ir rutinos pakanka. Nebūtų teisinga ir nubrėžti linijos „knyga vaikams“. Kad ir vaikams — nėra abejonių. Bet juk visokiuose „teisinguose“ atrakcionuose paprastai labiau už vaikus krykštauja, linksminasi ir klykia suaugusieji.

Aaa, taigi dar apie tą vaikystės ir knygų ryšį (žr. apžvalgos įžangą). Manau, kad vaikų, skaitysiančių šią apysaką, knygos ir ateityje negąsdins.