Rimvydas Stankevičius „LAUŽIU ANTSPAUDĄ“

Apie knygą: Rimvydas Stankevičius – LAUŽIU ANTSPAUDĄ
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395317
Puslapių skaičius: 93

Prisipažinsiu – nors lietuvišką poeziją viena akimi seku, bet pirmą kartą su Rimvydo Stankevičiaus kūryba plačiau susidūriau klausydamasis Roko Radzevičiaus miuziklų. Vėliau „Šiaurės Atėnuose“ skaičiau, kaip šį poetą chamiškai suvartė Castoras & Poluksas bei kaip jis pats chamiškai atsikirto. O prieš metelius sužinojau, kad keletas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ dainų, kurios man labai patiko, yra Rimvydo Stankevičiaus tekstais („Teogonija“, „Jūržolių šokis“, „Šaukiu liūtį“).

Ir kai pasirodė nauja autoriaus eilių rinktinė, net nesuabejojau - metas susipažinti. Pažindinausi greitai – du vakarai, gana godžiai, bet įdėmiai.

Aidusis Aidas Marčėnas nugarėlėje pastebėjo „joje poetas išsiskleidžia veik visu pajėgumu, realizuodamas tą potencialą, kuris buvo jaučiamas. Šia prasme antspaudas tikrai sulaužytas“. Negalėčiau pasakyti, kad perskaičius trenkė žaibas ir gyvenimas nušvito nauja prasme, bet kad prie šių eilių sugrįšiu – tikrai. Kodėl?

Todėl, kad...

„Dar – į lietaus nuėstus karklynus
Aidžius, išdrevėjusius –
Tokiuose kitados žmonės slėpdavo vaikus
Nuo blogos akies...
Ne vienas taip ir užaugo.“

Turbūt daug nesiginčysite – didžioji lietuviška poezija (M. Martinaitis, J. Strielkūnas, J. Marcinkevičius) atėjusi iš kaimo. Tik ne to kaimo, kur kartais rodomas kokioje nors „Abipus sienos“, ir ne to, apie kurį gailiai rašė J. Aistis. O iš kaimo iš šiapus ir anapus: su gamtos, žmonių ir vėlių vienove, iš baugiai girgždančių durų ir šiurpiai šlamančių nendrių, iš tamsių vakarų pasakojimų ir vidurnakčio tuksenimų į duris. Rimvydo Stankevičiaus poezijoje tos šaknys taip pat jaučiasi, tik medis jau paaugęs į šias dienas:

Ranka grabalioti tiesiai prieš nosį
Tiesiai prieš akis prieš lūpas
Kol užčiuopi pūgos dejonėse
Kitą ranką
Ištrauki iš baltos nebūties
Dar kitą ranką
Iš šaltos amžinybės pirštinės
Dar kitą...
(„Kūčios“)

Ir dar viena knyga marga neseniai išėjusių menininkų vardais (panašiai, kaip ir Aido Marčėno „Šokiai“) – Saulius Mikolaitis, Šamanas, Gintaras Beresnevičius...

„Dabar tų plunksnų prireiktų
–Remiui pundelį,
Šamanui
Po šokančiom kojom –
Nes ten aidūs garsai
Ten labai kieta nubusti...“

(„Vietoj fleitos“)

Arba

„Gal dabar tau juokinga, kad numirei lyg vadovėlinis Hektoras,
Tavo kūną nutąsė achajai po visų senamiestį –
Įspūdingas gynimas. Dabar jau esi nusipelnęs mirties mokslų daktaras,
Bet kažko ten nėra neišsinešta, palikta, pamesta –„

(„Replika iš auditorijos“)

Ir, nors man rodos, kad eilėse turinys dažniau ima viršų, nei forma, bet, kaip galima pamatyti aukščiau, jeigu imamasi formos, turinys dėl jos nenukenčia.

Ir ką dar pasakyti? Žodinga, pagaulu, vaizdinga. Gyva ir gaivalinga. Nesuvaidinta, o išjausta. Šiurpu ir patrauklu. Ir kuo daugiau skaitai, tuo labiau supranti, kad šie tekstai – tai sąžininga akistata su būtimi ir neišvengiamybe. Todėl ją skaitant ne aikčioji „kaip gražu“ ir ne kraipai galvą „kaip taikliai pasakyta“, o kartais pašiurpsti, kartais – suvirpi, o kartais pagalvoji – rašo tarsi ir bet ką, bet apie kažką... tikro.