Heinleinas moka pradėti savo knygas. 2003 metais patarimas įtraukti skaitytoją į romaną pirmu paragrafu, pirmu sakiniu galbūt jau atrodo amerikonizmu ar kliše. Bet štai atverčiame vieną iš garsiausių fantastikos knygų ir pirmieji du sakiniai - pirmieji du paragrafai - pačiumpa mus ir įtraukia į veiksmo, intrigų, filosofijos ir religijos sūkurį, kurio centre:

"Seniai seniai, kai pasaulis buvo jaunas, gyveno marsietis, pavarde Smithas.

Valentinas Michaelas Smithas buvo toks pats realus kaip mokesčiai, bet jis buvo vienintelis savo rasės atstovas".

Intriga užmezgama pirmame skyriuje: į Marsą išskrido aštuoni žmonės. Visi jie žuvo. Pataisa: neskaitant dviejų iš jų nesantuokinio kūdikio, gimusio skrydžio metu. Ir jei tai dar neįdomu, tai pridėkime komplikuotą teisinę situaciją, pagal kurią Michaelas paveldi ne tik multimilijardinį visos įgulos palikimą, bet ir Marso planetą. Nenuostabu, kad yra žmonių, ką ten, vyriausybių, kurios norėtų, kad Valentinas tiesiog išnyktų. Nors jie ir nenuvokia, koks svetimas yra Valentinas, išaugintas marsiečių, kurie neturi turtinių santykių, kuriems didžiausia gyvenimo garbė - pasiaukoti ir būti suvalgytiems savo tėvynainių.

Bet atsitiktinumas lemia, jog Valentiną pamato slaugė Jill Boardman, ir netikėtai Marso žmogus atranda tikrų vandens draugų: Jill, žurnalistą Beną Caxtoną ir turbūt populiariausią knygos personažą - rašytoją, filosofą, tiek maisto, tiek moterų gurmaną Jubalą Harshaw. (Kaip primena įžangoje Virginia Heinlein, herojų vardai buvo parinkti labai kruopščiai: "Michael" reiškia "Kaip Dievas", "Jubalas" - "visų tėvas".) Ši tipiškai heinleiniška individualistinė, ciniška, bet be galo draugams atsidavusi kompanija suvokia, kad išgelbėti Valentiną bus labai sunku, tačiau stačia galva puola vykdyti ganėtinai beprotiško plano.

Gal šis apžvalgos paragrafas nuteikia skaitytojus eiliniam kaubojiškam trileriui, bet knygoje yra nemaža kitų linijų. Yra naiviojo paauglio brendimas svetimoje planetoje - Žemėje. Yra ganėtinai subtili teisinė-politinė dvikova. Yra Žemės civilizacijos, filosofijos, religijos, draugystės, meilės ir seksualinių santykių analizė. Yra marsiečiai, tūkstantmečius grokinantys ("grok" - vis dar populiarus Heinleino naujadaras, reiškiantis gilų supratimą, sugėrimą, suvirškinimą) prieš nuspręsdami sunaikinti penktą ar trečią Saulės sistemos planetą. Yra pranašai, angelai ir archangelai. Yra 500 puslapių puikios fantastikos. (Apžvelgiu neiškarpytąjį knygos leidimą, kuris ilgesnis už leidėjo apkarpytąjį maždaug 60000 žodžių.)

Heinleinas "Svetimas svetimoje šalyje" lieka ištikimas savo knyginei pasaulėžiūrai. Jis tvirtai tiki individualistiniu humanizmu, tuo, kad kiekvienas žmogus gali pasiekti viską ir padaryti viską, ar bent jau žūti bandydamas. Kaip daugelyje knygų, mes sutinkame nejauną, cinišką, bet gyvenimą giliai iš visų pusių išmanantį ir - beveik - viską sugebantį personažą. Pažiūrėję į rašytojo biografiją, suprasime, kad iš dalies tai - Heinleino alter ego. Heinleinas paauglystėje buvo fanatiškas astronomas-mėgėjas, baigė JAV jūros pajėgų akademiją, buvo puikus šaulys ir fechtuotojas, dirbo mokslinį darbą Kalifornijos universitete fizikos ir matematikos srityse. Sutinkame ir tvirtas, inteligentiškas, savo pažiūras ir gyvenimo tikslą turinčias moteris, atspindinčias rašytojo žmonos Virginijos savybes. Būdami jaunesnio ir mažiau patyrusio herojaus kailyje, išgirstame gyvenimiškos ir išgyvenimiškos patirties. Galima sakyti, kad Heinleino idealai naivūs ar net dar blogiau - elitistiniai übermensch atvaizdai (nors Heinleinas niekada nevaizdavo, kad paprasti žmonės yra kažkuo žemesni už pagrindinius herojus. Kaip tik, paprasti žmonės, su ydomis ir trūkumais, kartais patenka į aplinkybes, kur jie drąsa ir veiksmais prilygsta pagrindiniams herojams). Tačiau galima į Heinleino herojus žiūrėti ir kaip į tikslą mūsų pačių gyvenimuose, kurio verta siekti, nors jis idealus ir nepasiekiamas.

Man "Svetimas svetimoje šalyje"- mėgstamiausia Heinleino knyga, nors tiek fanų, tiek kritikų pasaulyje tebeverda ginčai, kuri rašytojo knyga geriausia. Vieniems patinka kompiuterio vadovaujama revoliucija "The Moon is a Harsh Mistress" (1966 Hugo premija. "Svetimas svetimoje šalyje" gavo Hugo 1961 m. "Starship Troopers" - 1959, "Double Star" - 1956). Kitiems - seksuali superangentė "Friday" ar visatos karalienė "Glory Road". Dar kitus žavi pasaulių ir laikų mišrainė "The Number of the Beast" ar Ateities Istorijos seka ir jos pagrindinis herojus nemirtingasis Lazarus Long. Tikiu, kad kiekviena Heinleino knyga kažkam bus pati, pati, net ir jauniesiems skaitytojams skirtos "Citizen of Galaxy", "Podkayne of Mars" ar "Have space suit - will travel". Todėl nebandysiu ieškoti "Svetimo svetimoje šalyje" privalumų, o tiesiog pasiūlysiu skaitant surasti "savąjį" Heinleiną. Ir tebūna vanduo visad gilus.

Klasikinis Heinleinas