Profesoriaus profesija, matyt, išties nemaloni - pasirodyti kviestinėje vakarienėje purvinomis panagėmis tikriausiai kiekvienam būtų nesmagu. O dar blogiau, kai viena keistuolė viešnia (jos hobis - spėlioti žmonių profesijas) būtent šiuo faktu argumentuoja savo spėliones apie profesoriaus darbo pobūdį. Tačiau trečia tiek nemalonu staiga sužinoti, kad… nežinai nieko!

„Visą tą laiką jis nenuleido akių nuo savo nagų. Pasirodyti kviestinėje vakarienėje su purvinomis panagėmis - jau vien to užteko, kad susikrimstum.Tačiau Hogas neturėjo nė menkiausio supratimo, kur galėjo išsipurvinti panages. Darbe? Veikiausiai taip, tik ką jis veikė darbe? Šito jis nežinojo."

Taigi, nelemtoji vakarienė tarsi pažadina profesorių iš kažkokios protinės letargo/komos būsenos: jis ūmai susivokia neprisimenąs nieko, ką daro dienos metu… Apranga ir piniginės turinys leidžia spręsti, jog turėtų nemažai uždirbti, manieros - jog turėtų būti aristokratas. Tačiau tos purvinos panagės ima jam kelti miglotą nerimą.

„Daktaras Potberis prisislinko popierėlį arčiau savęs ir žvilgtelėjo į Hogą virš akinių.

- Ir kodėl jūs, tiesą sakant, manote, kad po jūsų panagėmis kraujas? Tam yra kokių nors priežasčių?

- Ne. Nors… Ne, apskritai, ne. Bet juk tai vis tik kraujas, juk taip?

- Ne, - kažkaip keistai išspaudė Potberis. - Ne, tai ne kraujas."

Tačiau džiaugtis vargšui profesoriui dar nėra ko - aiškiai pasišlykštėjęs Potberis suplėšo keistosios medžiagos analizės lapelį bei liepia Hogui nešdintis kuo toliau… Profesoriui nebelieka nieko kita, kaip kreiptis į detektyvus - irgi kiek kvaištelėjusią sutuoktinių porelę, kurie netrukus su siaubu suvokia, jog ir patys atsidūrė ne ką mažiau keistoje padėtyje… Pastaroji galų gale baigiasi tuo, jog neatsargiai kyštelėję galvas pro pravertą automobilio langą, sutuoktiniai išvysta važiuojantys ne triukšminga miesto gatve, o pilka kunkuliuojančia migla - beformiu Nieku, užpildžiusiu mūsų pasaulį…

Jūs neapsirikot, pamanę, jog knygelė „kvepia Matrica". Kaip teigiama reklaminėje knygos anotacijoje - būtent iš šio kūrinio semtasi idėjų aukščiau minėtam bei panašiems į jį filmams.

Na, man ji kur kas labiau priminė "Tamsos miestą" (užtenka žvilgtelti vien į viršelį), tačiau skaitymo malonumas nuo to buvo ne ką menkesnis - Heinleino atskleistas fantasmagoriškas pasaulis savo atmosfera nėmaž nenusileidžia geriausiems Ph. K.Dick (/Turinys4.html#Dick) 'o darbams. O siužetas kiek dinamiškesnis ir gyvesnis. Elegantiškas, lankstus bei neperkrautas detalėmis stilius leidžia nė nestabtelint "peršokti" kokį 50 puslapių ir atsitokėti jau troleibusui pravažiavus reikiamą stotelę…

Be šio, ankstyvojo R. Heinleino gotikinio romano, knygoje rasite ir man kur kas mažiau patikusią apysaką "Kitur-čia" (dėl pavadinimo vertimo teisingumo galvos nedėčiau - rusai ją pavadino "Inozdes") apie keliones į paralelinius pasaulius.

Leidykla "Amfora" išleido jau keletą panašaus žanro nedidelių (maždaug "Karūnos" šokoladinės plytelės dydžio) stilingų knygelių. Teigti, jog tai knygų serija lyg ir per drąsu - antra vertus oficialiai lyg ir nesiejamos jokio bendro pavadinimo, knygelės itin išsiskiria savitu dizainu, panašaus stiliaus kūriniais (tarp jų - ir mažai ar Rusijoje visai neskelbtų Ph. K. Dick'o apsakymų rinkinys). Aišku viena - šios mažučiu tiražu prabangiai išleistos knygutės, it tos pačios šokolado plytelės, skirtos gurmanams. Jas leidžiant orientuotasi ne į knygos "storį", o į autorių kokybę, už kurią tenka mokėti visai nemažą kainą (pigiausiai knyga kainuos 14-15 lt, o ne pačiose brangiausiose Vilniaus vietose mačiau ir už 21 lt.). Ką gi, tačiau retkarčiais juk galima pasimėgauti ir delikatesais, ar ne?..

Beje, vienas smagus bei nustebinęs momentas - reklaminė anotacija ant knygos nugarėlės. Toks užrašas, skatinantis įsigyti kūrinį ir ( tipo ) pasakojantis apie knygelės siužetą dažniausiai būna tik grubiu ir pusiau primityviu piršimusi skaitytojui, mažai turinčiu ką bendrą su kūrinio autoriumi ir, juo labiau, siužetu. Šio romano atveju, ko gero, pirmą kartą teko matyti tokį stebėtinai tikslų, taiklų bei universalų aprašymą iš kurio leisiu sau pacituoti paskutinę eilutę: „Heinleinas sukūrė labai įtikinantį romaną apie tai, jog pasaulis liaujasi egzistuoti tą pat momentą, kai mes nustojame apie jį galvoti."

Gotikinis "Matricos" pirmtakas