Buvo toks filmas (berods ir lietuviško teliko parodytas), kuriame vaidino Rutger Hauer. Filmas nenusisekęs. O visai neseniai kino teatruose galėjot pamatyti "Enigma". Kodėl pradedu nuo kinematografijos? Todėl, kad abu šie filmai sukurti pagal Robert Harris romanus. Tačiau kalbėsime tik apie pirmąjį (mano nuomone, daug įspūdingesnį) "Fatherland".

Alternatyvi istorija - nuolatinis fantastų ir fantasy autorių arkliukas. Jau vien garsusis Ray Bradbury apsakymas apie peteliškę, sumindžiotą neatsargių laiko turistų ir pakeitusią ateities istoriją. Tačiau Robert Harris "Fatherland" yra daug daugiau nei šiaip alternatyvinė istorija. Tai ir trileris, ir nuotykis, ir, o tai svarbiausia, pribloškiantis savo mastu bandymas prognozuoti totalitarizmo ateitį.

Žinoma, mes, kaip dar visai neseniai patyrę totalitarizmo saulėlydį savo kailiu, galime sakyti - "o kam? Viską galima sužinoti vadovėliuose ir statistikos ataskaitose. Ar būtina rašyti romaną?"

Tačiau Robert Harris nenagrinėja sovietijos. Ir net ne Franko ar Salazaro režimus, kaip paskutinius gyvus kitokio totalitarizmo pavyzdžius. "Fatherland" remiasi bauginančiu ir svaiginančiu savo neaprėpiamumu istorijos posūkiu - II pasaulinį karą laimėjo Vokietija.

1964 m. Berlynas. Alberto Speero paverstas gigantišku monumentu nacizmui. Paskutinieji Rusijos partizanai grumiasi su okupacine kariuomene Urale ir Sibire. Europos Bendrija - 12 tautų prekybinis blokas, kuriame visi mokosi vokiečių kalbos, važinėja vokiečių gamybos automobiliais, ir tik Šveicarija palikta kaip neutrali šalis.

Skaitant "Fatherland" neatsikratai minties, kad tai jau esi kažkur matęs. Kai pagrindinio knygos herojaus kriminalinės policijos tardytojo Xavier Marcho sūnus, fanatiškas HitlerJugend narys niekina tėvą už paviršutinišką nacionalsocializmą, prisimeni pionierius ir komjaunuolius, iš aukšto žvelgiančius į savo gimines, vis dar neatsikračiusius buržuazinių prietarų. Kai žvelgi į paniškas nacių viršūnių pastangas paslėpti holokaustą nuo savo pačių piliečių, prisimeni oficialią tylą apie trėmimus į Sibirą. Kai paskaitai apie nusivylusius kolonistus, grįžtančius namo ir atsikandusius "lebensraum" pažadų, suvoki, kad tai irgi primena kažką, su kuo jau buvai susidūręs, tačiau negali pasakyti ką. Ir su džiaugsmu atsikvepi - tai buvo taip seniai. Ir kartu - rodos tik vakar.

Kuo toliau skaitydamas įtemptą detektyvinę istoriją pradedi kristi į viską traiškančią totalitarinio koloso mėsmalę, jausti neviltį tokią, kaip ir Xavier Marchas, ar jo netikėta draugė - amerikietė žurnalistė Charlie Maguire. Tačiau "Fatherland" nėra Orwello "1984". Robert Harris įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau bet kokia totalitarinė sistema žlugs. Anksčiau ar vėliau žmogus ras savyje jėgų atsisukti į savo paties veidmainystę, keliaklupsčiavimą, bailumą ir įveikti save ir šių tamsiųjų dvasios jėgų pagimdytą ir išpuoselėtą sistemą…

P.S. Norite kito žvilgsnio į Hitlerio pergalę? Tada prisiminkite Philip K. Dicką ir jo "Žmogų aukštojoje pilyje"