Pradėsiu šią apžvalgą nuo nedidelės citatos, kuri man labai patiko: "Gyvybė - bet kokia gyvybė - turi du siekius: išgyventi ir pratęsti giminę. Protas - tik šalutinis evoliucijos produktas, nenaudingas visa kame, išskyrus tarnavimą šiems dviems tikslams" (32 psl.). Ir aš linkęs sutikti su šia autoriaus mintimi. Pati knyga iš esmės ir yra apie išgyvenimą svetimoje ir nesvetingoje planetoje.

Kažkada ateityje bus išrasti tuneliai, kurių dėka akimirksniu galima atsidurti praktiškai bet kurioje visatos vietoje. Tačiau norėdamas dirbti ar gyventi kitose planetose kiekvienas turi išlaikyti "išgyvenimo" egzaminą. Egzamino principas labai paprastas - tave nukelia į nežinomą planetą ir viso labo reikia tenai išbūti nuo penkių iki dešimties parų. Tik tiek, ekipuotė leidžiama bet kokia, ginkluotė - taip pat (išskyrus masinio naikinimo ginklus). Rodos, kas čia tokio, tačiau svetimos planetos retai su džiaugmu sutinka neprašytus svečius ir gera pusė "laikančiųjų" egzaminą paprasčiausiai neišgyvena.

Pagrindinis veikėjas Rodas - aštuoniolikos metų vaikinas, ryžtasi prieš stodamas į koledžą išlaikyti "išgyvenimo" egzaminą. Kelios dešimtys jaunuolių perkeliami į nepažįstamą jiems planetą. Viskas klostosi neblogai, pirmosios išgyvenimo dienos Rodui sėkmingos - jis liko gyvas. Tačiau laikas bėga, o sutarto signalo apie egzamino pabaigą nėra, tunelis namo taip ir neatsiranda. Bėga laikas, išgyvenę vaikininai ir merginos buriasi į grupę ir bando kartu įsikurti svetimoje planetoje, bemaž jau visai praradę viltį, kad juos kada nors paims namo. Beveik dar vaikai - vyriausiam tik dvidešimt su trupučiu metų - faktiškai nuo nulio ima kurtis negyvenamoje planetoje. Iš naujo "atranda" amatus, net sugeba išgauti ir apdirbti geležį. Bėga laikas, bendruomenė pasipildo naujagimiais, išryškėja lyderiai, išsivysto hierarchija grupės viduje, galiausiai įvyksta keletas "politinių" nesutarimų tarp lyderių. Tačiau jaunuoliai prisitaiko ir išgyvena, net ima svajoti kaip jų dar nedidelis miestukas išaugs į didelį kolonijinį centrą ir ši planeta liks jiems amžiams. Tačiau viskas kada nors baigiasi. Galiausiai juos vėl "atranda" žmonės ir atsiranda galimybė grįžti namo - į gimtąją Žemę. Visi pradžioje nutarę pasilikti savo pastatytame miestelyje, atsidūrę ties pasirinkimo galimybe, galiausiai nusprendžia grįžti.

Perskaitęs šią knygą likau sužavėtas Heinlein'o talentu. Paėmęs standartinį "action" fantastikos siužetą sugeba suregzti daug gilesnę knygą - čia ir socialinis nedidelės žmonių bendruomenės sugyvenimas, ir moksliškas ateities atradimų pagrindimas, ir puikiai atskleisti pagrindinių veikėjų charakteriai. Tuo pačiu romanas lieka daugiau nuotykinės fantastikos kūrinys, tačiau vienas geresnių tarp šio žanro atstovų.

Ir dar - visi senosios kartos rašytojai, o Heinlein'as, be abejonės, toks ir yra, stengiasi pagrįsti mokslinius pafantazavimus. Vienas knygos skyrius skirtas tunelių, leidžiančių akimirksniu keliauti po visatą, moksliniam pagrindimui. Aprašoma ne tik fizikinė išradimo esmė (kiek ji "moksliška" pasakyti negaliu, nes nesu fizikas), bet ir pačio atradimo istorija - kas, kodėl ir kaip buvo atrasta.

Belieka tik pareikšti savo nuomonę apie šią knygą - labai įdomu.

Labai įdomu