"Magiškas, keistas ir bauginamas pirmasis R.Irwino romanas "Arabiškasis košmaras" (1983), dabar jau laikomas ne tik britų literatūros klasika, bet ir kultiniu kūriniu, yra tarsi "Tūkstančio ir vienos nakties" bei U.Eco "Rožės vardo" samplaika." Taip prasideda anotacija ant romano nugarėlės. Ir iškart apgauna, nes nežinia, kur sugebėta įžvelgti panašumo su "Rožės vardu" - nebent veiksmo laikas, nors ir tas - geru šimtmečiu prasilenkia… Užtat "Tūkstančio ir vienos nakties" kvapo romane - su kaupu. Maža to, vienas kūrinio personažų - Jolis - pasirodo besąs to literatūros šedevro autorius… Kadangi jis ir pasakoja (ar bent jau didesnę dalį romano taip atrodo) arabiškojo košmaro istoriją, ši skamba tarsi "Tūkstančio ir vienos nakties" aidas. Tie patys pasakojimai pasakojimuose, išdygstantys vienas iš kito, tarsi rusiškos "matrioškos". Jų tiek daug ir jie turi tiek maža su pradine siužeto linija, jog pasąmoningai kyla noras kuo greičiau jų atsikratyti ir sugrįžti prie pagrindinių herojų. Tačiau kur ten! R.Irwinas, ta naujoji Šecherazada, taip pat nenori netekti galvos, tad istorijos nutrūksta nesibaigusios, prasideda naujos, vis žadančios kažką įdomaus…

Tačiau grįžkime prie romano siužeto. XV a., jaunas anglas, Balianas, davė įžadus nukeliauti į šventos Kotrynos vienuolyną Sinajaus dykumoje. Piligrimystę jam reikėtų suderinti su Prancūzijos karaliaus užduotimi šnipinėti mameliukų dvarą. Deja, kelionė nutrūksta vos patekus Kairan, kadangi Balianas suserga keista liga, tad apie šnipinejimą taip pat nebegali būti nė kalbos. Vienintelis tikslas, kurio dabar siekia jaunuolis - išsiaiškinti, kokia liga jis serga, ir kaip jos atsikratyti. O čia dar po Kairą sklando šnekos, jog mieste yra žmogus, sergantis arabiškuoju košmaru. Ir Balianą kankina baimė - ar tik tas žmogus - ne jis?

"Arabiškasis košmaras šlykštus ir baisus, monotoniškas ir kartu siaubingas. Savo aukas jis aplanko kasnakt, bet pasižymi tuo, kad rytą niekada neatsimenamas. Todėl tarytum patiri didžiulį skausmą, bet jo nepajunti. <…> Tai gryna kančia, kuri nei kilnina, nei moko, beprasmiška kančia, nieko nepakeičianti. Auka niekada nežino, kad tai ji, nors toks žmogus gali gerai žinoti pasakojimus apie tai ir pats svarstyti, - bet turgavietėje visada atsiras žmonių, kurie atpažins jį pagal tam tikrus ženklus. Jis bus apkalbamas už akių, nes yra žmogus su žyme - gal kaip kokios idioto mesijo. Štai kas yra arabiškasis košmaras."

Tačiau Balianas savo sapnus atsimena. Dar blogiau - netrukus jie ima maišytis su realybe. Ir jis nebežino, kada sapnuoja, kada ne. Štai ką autoriui pavyko perteikti išties meistriškai - tai sapno alogizmą, nerišlumą. Vietomis knyga galima netgi mėgautis - rytietiškos egzotikos pagardintas magiškasis realizmas įsibėgėja… ir kaipmat klimpsta, ten, kur prieskonių padauginta. Galbūt, šiek tiek mažiau klaidžiojimų į šalį besimėgaujant spalvinga ir kvapnia rytietiška pasakojimo maniera - ir knyga būtų buvusi kur kas geresnė. Galbūt… O dabar - liko kažkoks lengvas nepasisotinimo jausmas. Žadėjo kur kas daugiau, nei davė…

Tūkstantis ir vienas košmaras