Autorius: Gintautas K. Ivanickas
Data: 2001-07-11
Neieškokite šiame romane atsakymų į šiuos klausimus. Ten jų nėra. Tačiau toks ir turi būti tikras meno kūrinys - ne atsakymas į klausimą, o dešimtys, šimtai naujų klausimų, kuriuos mes užduodame sau. Užduodame, ieškodami ir ne visuomet surasdami atsakymą savyje.
Pagrindinis romano herojus - Piteris Hobsonas, netolimos ateities mokslininkas. Dar bestudijuojant, jam kartą teko dalyvauti organo, skirto transplantacijai, išpjovimo iš "donoro" lavono, operacijoje. Tai, ką jis pamatė šios operacijos metu, Piterį sukrėtė iki pat sielos gelmių. Šis sukrėtimas nulėmė visą tolimesnį Piterio gyvenimą.
“Mamikonianas pareikalavo kito skalpelio ir palinko virš kūno perpjauti perikardą. Ir tuo metu, kai skalpelio ašmenys sulindo į širdį gaubiančią membraną, juridiškai nebegyvo Enco Bandelo krūtinė smarkiai suspurdėjo. Iš pjūvio, kuriame buvo įstatytas kvėpavimo vamzdelis, išsiveržė konvulsiškas atodūsis. Po sekundės pasigirdo dar vienas triukšmingas atodūsis. - Dieve… - pro drebančias lūpas tyliai pratarė Piteris.”
Dar labiau Piteris apstulbo, sužinojęs, jog lavonui prieš operaciją suleidžiami nuskausminantieji, kitaip operacijos metu šis gali judėti… Tuomet mokslininkui ir kilo klausimas, atsakymo į kurį jis ieškojo visą likusį gyvenimą - KADA žmogus jau iš tiesų yra MIRĘS? Kai nustoja plakusi širdis, kai sustoja smegenų veikla? O kas, jeigu "donorai" - dar GYVI?
Piteris pradeda savo eksperimentus su mirštančiais žmonėmis. Jo draugas tyrinėja visiškai kitą sritį, regis nesusijusią su Piterio tyrinėjimais, tačiau galų gale paaiškėja, jog viskas susipynę į bendrą kamuolį. Į tą patį intrigos kamuolį įsipynusi ir Piterio bei jo žmonos Keitės, užmezgusios trumpalaikį "tarnybinį romaną" santykių linija. Sučiupęs knygelę iš vakaro, padėjau ją į šalį tik brėkštant, galutinai išpainiojęs visas to kamuolėlio gijeles. Ir nė kiek nesigailėjau dėl bemiegės nakties…
Ką gi, trumpas apibendrinimas: romane yra fantastikos, detektyvo, buitinio romano elementų, tačiau viskas sykiu - tai tikrai Literatūra. Literatūra, nepriklausanti jokiam žanrui, išskyrus vienintelį - nuostabių knygų žanrą.
Įvertinimas: nuostabus romanas ne tik SF gerbėjams
Tik viena problemele, padejes knyga i shali, vis galvoji "o kas toliau? o kaip tas?" ir pan. , tad chiumpi knyga i glebi ir skaitai toliau.:)
Tik ką užverčiau paskutinį puslapį. Na, aš šią knygą vis dėlto pavadinčiau kokybišku fantastiniu detektyvu, bet tiek laurų, kiek jai skyrė apžvalgininkas, tikrai neduočiau.
Nors autorius ir labai stengėsi akcentuoti žmogiškąją liniją, vis dėlto žmonių santykių vaizdavimas (ypač Piterio ir Keitės) man pasirodė pakankamai šabloniškas. Jau, atrodo, palies kažką gilaus, stipraus ir staiga klapt! - standartinė frazė ar pan.
Kiek kliuvo ir detektyvinis elementas, ypač - super detektyvė policininkė. Na labai jau greitai jinai visame kame susigaudė, beveik nesivarginusi.
Stipriausia šio kūrinio dalimi pasirodė būtent 3 DI sukūrimas, jų bruožai, jų "analizė", jeigu taip galima pasakyti.
Neneigiu, perskaityti malonu, ypač nuo antrosios pusės sunku atsitraukti, bet šedevru šio kūrinio nevadinčiau.
Tad jeigu reiktų man apsispręsti, kokia knyga jaukinti žmogų prie mokslinės fantastinės literatūros, aš visgi rinkčiausi \b{"Trifidų dienas"}.
Toliau: sakydamas, jog sia knyga meginciau prijaukinti zmogu prie fantastikos, turejau omenyje tai, kad joje be fantastikos elementu yra ir detektyvo, ir zmogiskuju santykiu vaizdavimo (man jie tokie leksti nepasirode, Justinai). Ir butent gana vykes siu detaliu lydinys mane ir priverte "dalinti laurus" :)
O žmogiškieji santykiai pasirodė ne kiek lėkšti, kiek šabloniški, tradiciniai (aišku, kai kyla tokios problemos, jos visada būna iš dalies tradicinės :)), tik va jų analizė kažkokia primityvoka ir labai jau lengvai išsprendžiama: (jos problema - pasitikėjimo savimi trūkumas ir tai nustatoma per vieną vizitą pas psichoterapeutą...). Vat ir norisi paklausti - ar gyvenime taip paprastai viskas būna? :). Kiek įdomesnė situacija buvo dėl pradėto kūdikio. O vat jeigu autorius tiek dėmesio, kiek skyrė antrojoje dalyje Dvyniams, būtų skyręs patiems herojams... Bet gal čia aš Oldžių persiskaitęs tikėjausi panašaus kalibro ir atkandau dantis :)
Kazkiek tame ir mano kaltes - pernelyg isgyriau, ar ka :)
Taciau pripazinkime, jog tai tikrai gera knyga apie RIMTUS dalykus. O tokios jau ne taip daznai, kaip noretusi, pasitaiko...
Tas pats ir su idejomis/pasauliais: graziai sugalvota, galingai, na bet iskylancios problemos ir konfliktai apgailetini ir juokingi. Kazkokie vaikiski nesutarimai, mirtini karai, kazkokios ambicijos, paniekos - ir viskas tesiasi simtmecius, visuomenes neevoliucionuoja, mastanciu zmoniu neatsiranda, visur vieni manipuliatoriai. Na bet ka mes cia apie Lukjanenko "Mirtino eksperimento" lape diskutuosim.
"Mirtino eksperimento" man patiko idejos, uzmojai ir suauge herojai.
Ir nera ko cia, Justinai, pykti.
Na gerai, tarkim, kad Lukjanenko herojai netobuli, isterikai ir paranojikai (nors man, pvz., Leonidas į tokį nepanašus), bet į ką panašūs "Mirtino eksperimento" herojai?
Argi Piteris yra nors kuo įdomus? Kokie jo bruožai atsiskleidžia per visą knygą - kad jis gudriai mąsto? O Piterio žmona - kaip tu, Lina, pasakytum, isterikuojanti - depresuojanti višta, ir viskas. Policininkė - na, nereali profesionalė ir proto bokštas, o toliau? Hansas - šlykštus patinas? Kitaip tariant - eilutė stereotipų, vienpusiškų veikėjų, o Lukjanenkos bent jau neprognozuojami, tuo ir įdomūs :)
"Mirtino eksperimento" herojai - blankus, stereotipiski, neidomus ir apskritai beviltiski. Bet jie, kaip ir visi suauge, yra visiskai prognozuojami, ramus, zinantys, ko nori. Jie ramiai sau elgiasi pagal scenariju ir leidzia autoriui itikinamai vystyti veiksma ir pateikti is klumpiu verciancias idejas.
Lukjanenko herojai, priesingai, nuolat iesko, kaip cia originaliau ir netikeciau pasielgti. Todel pradzioje buvusios geros idejos praranda pagrinda, tampa nuobodzios ar visai nereikalingos. Toks mano pagrindinis priekaistas sitam rusui. Idejos ir ju pateikimas fantastikoje imho yra svarbiau ir svariau nei heroju charakterio spalvingumas.
Idejos svarbiau negu heroju charakteriai?
Kuriu velniu tada skaityti grozine literatura?
Gal pakaktu sausos mokslines lekturos? Ideju ten - nors vezimu vezk :)
Ideju gadinimas negali buti pateisinamas poreikiu leisti herojams vystytis. As manau, kad bet kokiu atveju idejos vientisumas turi buti islaikytas.
Be to, Lukjanenko sugadina ideja, o herojai taip ir nepasiekia naujo charakterio vystymo etapo. Kaip buvo verksniai ir mazvaikiai, taip ir lieka. Ir dar labai savimi patenkinti po netiketo ir neuzsitarnauto happy end'o.
Atvirai - nesupratau, kas norėta pasakyti :)
Man jeigu pasitaiko knyga su blizgančiom idėjom, bet be padorių veikėjų, aš ją neskaitau - aš išstenu jos skaitymą, išsikankinu, kad paskui pasiplūsčiau. O tai, kad fantastinėje literatūroje dažnai iš _idėjų_ padaroma šventa kartvė, o žmogus pamirštamas ir yra jos tragedija - būtent už tai ji yra niekinama _elitinės_ literatūros, kuri visa sulindusi į žemus, niekingus ir bjaurius žmogiūkščius bei jų vidinius pasaulius.
Ir ten bent nera Krutulytes :) Vis kazkaip gyvent ramiau...
Beveik redaktoriaus žodis.