Apie knygą: Robert J.Sawyer – Skaičiuojantis dievas
Leidykla: Eridanas (2007)
ISBN: 9789986972044
Puslapių skaičius: 297

Būna mokslinės fantastikos knygos, kuriose visos prielaidos plėtotis veiksmui (paprastai nuotykiui) jau įvyko „iki pirmojo puslapio“: nesvarbu, kaip ir kada, bet kažkas išrado supervariklius, susidraugavo ar spėjo susipykti su nežemiškų civilizacijų rasėmis, susintetino vaistus nuo vėžio, sukūrė apsauginius skydus. Ir būna knygos, kuriose einama sudėtingesniu keliu: rodoma, kaip vyksta procesai, kuriems lemta pakeisti žmonijos gyvenimą.

„Skaičiuojantis dievas“ – kietoji mokslinė fantastika. Lai atleidžia man genetikai ir pats autorius, kad iš gausių kalbų apie DNR sudėtį teprisimenu, jog ją sudaro keturios medžiagos, kurių pabaiga „-inas“, o penki didieji rūšių išnykimai Žemės istorijoje įvyko prieš kažkiek* milijonų metų... Mokslas mokslu, tačiau labiausiai darė įspūdį kas kita.

Ir – ne, tai buvo ne nuotykiai. Šis romanas – anaiptol ne nuotykinė fantastika. Labiausiai man patiko jausmas, kad autorius tikrai gerai žino tai, apie ką rašo. Kad jis pats nekart lankėsi Karališkajame Ontarijo muziejuje, kur dirba pagrindinis knygos veikėjas. Kad jis domisi paleontologija. Kad dievino vaikystėj serialą „Žvaigždžių kelias“. Ir peržvelgus R.Sojerio autobiografiją, galima lengvai rasti to įrodymus. Tikrumo jausmas, skaitant mokslinę fantastiką – gana retas dalykas. Tiesa, šis Kanados rašytojas kartais piktnaudžiauja, prismaigstydamas daugybę filmų aktorių, mokslininkų pavardžių, kurios, bent jau man, tėra tuščias garsas... Užtat nėra tuščias garsas problemos, kurias jis mini romane. Kaip svarbu turėti gerą sveikatos draudimą, kad susirgus nereiktų kankintis negaunant kompensuojamų vaistų; sprogdinantys „abortų klinikas“ protestuotojai; obskurantų mėginimai uždrausti evoliucijos mokymą mokyklose; mokslo įstaigų finansavimo apkarpymas...

Pala pala, o kurgi fantastika?

Fantastika atkeliauja į visiškai mums pažįstamą, nė kiek nepastūmėtą ateitin kasdienybę. Vieną gražų rytą į muziejų įžingsniuoja milžinišką voragyvį primenantis ateivis ir paprašo susitikimo su paleontologu. Jo tikslas – sužinoti, kokiu metu Žemėje vyko masiniai išnykimai, privertę evoliuciją daryti „ėjimą žirgu“, leidžiant iškilti prieš tai pakraštyje gyvavusioms klasėms ar rūšims. Juos aiškinant sukurta nemažai teorijų, tačiau dabar reikia teorijas pritaikyti dar prie vieno fakto: tuo pat metu panašios katastrofos ištiko ir dar du protingų būtybių dabar apgyvendintus pasaulius, ir greičiausiai būtent jų dėka tos protingos būtybės galėjo atsirasti ir vystytis. Visą gyvenimą kovojęs su tamsuoliais, daktaras Tomašas D. Džerichas staiga iš ateivio forhilnoro išgirsta teiginį, kad viso to priežastis – Dievas, ir jis, kaip mokslininkas, to negali nesuprasti! Bet jei jau Dievas, kad ir kas tai būtų, paspaudė gaiduką, po kurio pasigirdo „Didysis bum“, Tomašas pageidautų pamatyti „rūkstantį pistoletą“ – tiesioginį įrodymą, o ne išvedžiojimus apie galimybes.

Ir jis prisiprašo...

„Skaičiuojantis dievas“ – ne vien kietoji mokslinė fantastika, tai dar ir labai žmogiška knyga, kurios pagrindinis veikėjas – visai ne superherojus, ne didvyris, o darbą ir savo šeimą mylintis, tačiau sunkiai sergantis žmogus, kamuojamas ne vien fizinio skausmo, bet ir blaškymosi tarp principų ir menkos vilties išprašyti pasveikimą.

Man rodos, pagal šią knygą „Holivudas“ niekad nepastatys trilerio. Ir tai daug ką apie ją pasako.

* Tiesa, norisi priminti redakcijai, jog ar kalbama apie milijardus, ar apie tūkstančius metų, ne „metai“ yra žodis, prie kurio reikia derinti skaitvardį: ne ketveri, o keturi milijardai metų...