"Kiek labiau prasiblaivęs, įsižiūrėjau į savo rankas. Henrio Džekilio rankos (kaip pats dažnai pastebėdavau) dydžiu ir išvaizda atitiko jo profesiją: jos buvo ilgos, stiprios, baltos ir gražios. Bet tos, kurias dabar visiškai ryškiai mačiau gelsvoje Londono ryto šviesoje, beveik sugniaužtas ir padėtas ant lovos baltinių, buvo plonos, mazguotos, diržingos, bjauriai blankios ir apžėlusios tankiais juodais plaukais. Tai buvo Edvardo Haido rankos."

52 p.

Kad kiekviename žmoguje yra blogoji ir geroji pusės, jokia naujiena. Luisas Stivensonas, garsiosios "Lobių salos" autorius, savo novelėje "Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas" mums papasakojo istoriją apie tai, kaip vienas žmogus pabandė suteikti blogajai savo pusei asmenybę, - persikūnyti, atmetant visa, kas doro yra jame*. Kodėl? Daktaro Džekilio sieloje nuolat kovojo taurios savybės ir žemi instinktai, jis jautė kancia tiek pasidavęs jiems, tiek valdydamasis. Ir štai kartą jam pavyko pagaminti mišinį, kuris transformavo aukštą, garbingos išvaizdos džentelmeną į žemą, miklesnį bei jaunesnį, tačiau nepaprastai atgrasios išvaizdos tipą. Atgrasu ne išoriniu bjaurumu, kaip lengviausia būtų pagalvoti, o savo esme: "visoje jo povyzoje yra kažkas nelemta, kažkas nemalonu, kažkas šlykštu.<…> Jis turi būti koks išsigimėlis.<…>Jis yra nepaprastai keistai atrodąs žmogus, ir vis dėlto negalėčiau išvardinti nė vienos nenormalios smulkmenos.". Taip kad jei kokiam filme, kad ir greitai ekranuose pasirodysiančioje "Nepaprastų džentelmenų lygoje" jus bandys įtikinti, kad ponas Haidas - didžiulį žalsvą neandertalietį primenantis padaras, lakstantis Londono stogais, malonėkite tuo netikėti.

L.Stivensonas apie pono Haido nusikaltimus kalba puse lūpų; mūsų akivaizdoje bus užmuštas tik vienas žmogus. Šiais laikais romantinio siaubo noveles retas pripažins tikrais siaubo kūriniais. Kraujas iš puslapių netyška, už kiekvieno kampo po mutantą-vilkolakį-kiborgą-voragyvį-su-kraugeriškomis-pagrindinio-herojaus-vaiko-akimis netūno. Nė už vieno netūno, tiesą sakant. Čia svarbiausia mistinė atmosfera, pusiau nutylimos smulkmenos ir "fakto siaubas".

Tarkim, novelėje "Pono Maltrua durys" vienas jaunas kavalierius, naktį slėpdamasis nuo girtų patrulių, įsmunka pro tarsi netyčia pasitaikiusias kažkokio namo duris ir nebegali per jas išeiti. Pasirodo, namo savininkas buvo paspendęs spąstus visai kitam vaikinui, su kuriuo - dar visai nekaltai - susiburkavo viena jo giminaitė. Ir štai rūpestingasis ponas Maltrua nutaria ištekinti nedėkingąją už to, kas šią lemtingą naktį pateks į namus. Atrodo, istorija beveik komiška. Tačiau tamsa, gąsdinancios užuominos, situacijos beviltiškumas ir absurdas, grėsmė ne tik garbei, bet ir gyvybei, sukuria slegiančią atmosferą, ir tik lauki, kol kas nors ką nors nudės. Kas būdinga, autorius palieka vietos spėlionėms (prisimenate, E.A.Po apsakyme taip pat nebuvo įvardinta, kas slypi šulinyje): mums šiurpinančiai detaliai aprašomos pono Maltrua rankos, paminima, kad jos garsios, tačiau taip ir nepasakoma, kuo. Šaltas pagrasinimas nepaklusimo atveju - "prieš saulei patekant aš jus pakarsiu už šito lango" - lyg ir rodo, kad jų garsumas gali buti susijęs su žudymo menu, taciau nieko konkretaus mums neatskleidžiama.

Pora kitų novelių, susijusių su lavonais, gyvais ir ne visai, - pakankamai tradicinio stiliaus. Beje, vienoje jų mums smulkiai leidžiama susipažinti su metodais, kuriais anais laikais medicinos studentai budavo aprūpinami numirėliais, ir, tiesą sakant, tai niūriau nuteikia, negu gana nuspėjama atomazga.

Tai, kas Džekilio ir Haido istorijoje atskleidžiama labai konkrečiu, nors turinčiu aiškų simbolinį krūvį, susidvejinimu, novelėje "Markheimas" pateikiama dialogo forma. Per vyriškio pokalbį su šėtonu mums parodoma jo nuopuolio istorija, jo viltys ir nusivylimas; jo svaičiojimus apie tai, kad "šis kartas - paskutinis" sugriauna pašnekovo argumentai. Žmogaus dvilypumo problema, sprendžiama filosofinėje, religinėje, etinėje plotmėse, čia pateikta ekspresyvia forma, su daugybe tikslių pastebėjimu ir išeitimi: "Mano gėrio meilė pasmerkta būti bergždžia. Gerai, tebūnie! Bet man dar lieka neapykanta blogiui, ir iš tos neapykantos <...> aš pasisemsiu energijos ir drąsos".

Paskutinė novelė apie velnią butelyje, pildantį žmonių norus, vargu ar priskirtina nors kokiam siaubui. Greičiau jau tai proga įsivaizduoti tas šiltų vandenų salas, kur gydytojo patartas paskutinius gyvenimo metus leido džiovininkas L. Stivensonas.

Keli praktiški pastebėjimai dėl knygos: "Slėpiningos novelės" - neturtingais 1992-aisiais pakartotas 1980 m. Čikagoje spausdintos knygos leidimas, su visom iš to plaukiančiom pasekmėm: kalbos stiliumi (nors man jis visai dera prie aprašomos epochos), popieriaus kokybe ir, eee, fantastišku viršeliu. Kas to nesibaido, galiu išduoti įsigijimo vietą: "Akropolis", "Baltų lankų" knygynas, maždaug pusantro lito. Neseniai knygyne mačiau naują vertimą: vien tik "Keistas daktaro Džekilio ir pono Haido atsitikimas" gražiu viršeliu ir ant gero popieriaus, kaina - apie 12 litų. Jūsų teisė rinktis.

*Beje, galime prisiminti, kad hide angliškai - slėpti. Vargu, ar tai atsitiktinė pavardė.

Skaityti kartu su savo alter ego.