Stiveną Kingą, sukūrusį "Tamsiojo bokšto" pasaulį, Ursulą le Guin, sukūrusią "Žemjūrės" pasaulį, Robertą Džordaną, sukūrusį "Laikų rato" pasaulį, Terį Gudkaindą, sukūrusį "Tiesos kalavijo pasaulį", Ir daugelį, daugelį kitų - tuos, kurie ne tik rašo fentezi romanus, bet tarsi demiurgai fantazijos polėkiu kuria pasaulius. Tuos, kuriems nėra lygių. Jie susivienijo rinkinyje "Legendos", kad pakviestų milijonus savo gerbėjų dar kartą pakeliauti po šiuos pasaulius. Ir visi kūriniai, patekę į "Legendas", - nauji žymiausių mūsų dienų sagų epizodai, - buvo parašyti specialiai antologijai."

Prie šios anotacijos, nurašytos nuo knygos viršelio, nedaug ką begalima ir pridėti. Ji puikiai nusako knygos esmę ir turinį - garsiausi fentezi pasauliai, susiglaudę po vienu viršeliu. Tiksliau, tų pasaulių dalelės - vienas herojaus nuotykis, viena istorija… Tarsi įrodymas, jog šie pasauliai - gyvi ir nesutalpinami į iki šiol išleistas knygas… Atrodo normalu, kai apsakymų rinkinyje pasitaiko bent vienas apsakymas, apie kurį gali pasakyti: "Na ir šlamštas". Šiame rinkinyje tokio nebuvo. Aišku, ne visi vienodai įdomūs, ne visi vienodai meistriški… tačiau nė vieno negalima pavadinti prastu.

Knygą gali drąsiai skaityti žmogus, nesusipažinęs su joje vaizduojamais pasauliais - kiekvienas kūrinys pakankamai savarankiškas. Man pačiai tebuvo pažįstami tik Žemjūrė, Plokščiasis pasaulis ir (tiesa, jau pamirštas) Pernas. Apie kitus pasaulius - netgi apie daugelį rašytojų - teko spręsti iš "Legendų"…

Rinkinį pradeda S. Kingo "Nuolankiosios Elurijos seserys" iš ciklo "Tamsusis bokštas" (dabar jau pasirodžiusio ir liet. kalba). Siaubo karalius lieka ištikimas sau - seka baisią pasaką apie vampyres. Apsakymas pradedamas kraupoku ištuštėjusio miesto vaizdu. Niūri, įtempta atmosfera išlaikoma ir toliau, kaip ir visos S. Kingo mėgstamos smulkmenos: uždara erdvė, kurioje dedasi baisūs dalykai ir iš kurios neįmanoma ištrūkti, herojaus bejėgiškumas ir - galų gale - išsigelbėjimas… Apsakyme veikia dviejų rūšių pabaisiukai (vampyrės ir mutantai) - tokia nežmogiškų būtybių gausa S. Kingas išsiskiria iš kitų šio rinkinio autorių, kurie kažkodėl "Legendose" pašykštėjo elfų, gnomų, trolių ir kitų fenteziškų padarų. Yra ir meilės istorija. Yra ir kingiškai laimingai nelaiminga (o gal nelaimingai laiminga) pabaiga. Reziumė: S. Kingas rašo neblogą fentezi, bet karaliuja visgi ne šioje srityje.

T. Prattchet "Jūra ir žuvelės" iš ciklo "Plokščiasis pasaulis" - mano (ir ne tik) manymu - vienas geriausių rinkinio apsakymų. Bene vienintelis ir humoristinis, nors su šilta ironija ir sprendžiamos gana rimtos bendravimo, vadovavimo, asmenybės, charakterio bei masinės isterijos problemos. Niūri pikčiurna ragana Groms - Chmuri staiga sugalvoja tapti maloni ir miela. Kas iš to išėjo, skaitykite patys. Aš pati, perskaičiusi visą rinkinį, darsyk atsiverčiau šį apsakymą - perskaičiau iš naujo, mėgaudamasi kiekviena fraze.

T. Goodkind "Protėvių skola" ič ciklo "Tiesos kalavijas" kiek nuvilia perdėtai gera pabaiga, smarkiai kontrastuojančia su tragiška ir įtempta kūrinio pradžia bei nuobodoku vieno iš pagrindinių herojų - burtininko Zorandero kilnumu ir pareigingumu, bet jau vienintelis to paties Zorandero išsakytas klausimas: "Kur yra ta amžiaus riba, nuo kurios gyvybė darosi mažiau vertinga?" smarkiai pakelia šio apsakymo balus.

Įdomus, sprendžiant iš "Legendose" esančio O. Scott Card apsakymo "Išsišiepęs žmogus " , turėtų būti jo Alvino Kūrėjo ciklas - alternatyvi fantastinė Amerikos istorija. "Išsišiepęs žmogus", kaip ir T. Pračeto "Jūra ir žuvelės", labiau humoristinis, o šio apsakymo veikėjas - lokys (kuo tikriausias grizlis) šalia T. Pračeto bobulės Groms - Chmuri neabejotinai yra vienas įdomiausių visos knygos herojų.

Niūroka ir kiek nuobodoka R. Silverberg "Septintoji šventykla" (iš Madžipūro ciklo) su detektyviniu siužetu ir lieka paprastu fantastiniu detektyvu, nes šiaip lyg ir nieko nauja joje nepasakyta. Bet parašyta gerai.

U. Le Guin "Driežiukė" iš Žemjūrės ciklo, kaip ir paskutinysis ciklo romanas "Tehanu" - užuomina į naują Žemjūrės istorijos erą. Rašytoja lyg praveria duris, pro kurias matos bekraštės tolumos, bet į jas skaitytojo jau nebesiveda. "Driežiukei" galima prikišti tai, kad ji kiek kartoja "Tehanu" - tas pats feministinis apsakymo fonas, mergaitės - drakonės… Ir visgi šiam apsakymui drąsiai galima skirti vieną pirmųjų vietų rinkinyje (sakyčiau, galėtų konkuruoti su T. Pračetu ir T. Viljamsu). Jau vien dėl išskirtinio stiliaus lengvumo ir poetiškumo. Jau vien dėl to, kad U. Le Guin Žemjūrė - ko gero, savičiausias iš visų po šiuo viršeliu besiglaudžiančių pasaulių. Juk panorėjus daugelio apsakymų siužetus galima beveik laisvai perkelti į kitų autorių sukurtą pasaulį. Tuo tarpu Žemjūrės ciklo kūrinių veiksmą įsivaizduoju tik Žemjūrėje… Be to, salų archipelagas maloniai išsiskiria iš kitų nuobodžiai vienodų pasaulių žemėlapių.

T. Williams "Liepsnojantis žmogus" iš ciklo skambiu pavadinimu "Atmintis, sielvartas ir negandos" irgi pakeri nuostabiu stilumi. Ir dar tuo, jog veiksmas sukasi ne apie globalius dalykus (tipo viso pasaulio gelbėjimas), kas įprasta fentezi, o tiesiog apie žmogų. Vargu ar kas nors juodosios magijos pagalba ieškojo atsakymo į klausimą, kuris kamuoja šio apsakymo herojų. Apibendrinus - "Liepsnojantis žmogus" - iš tų kūrinių, kurių užtenka perskaiyti vieną, kad autorius taptų nauju dievuku.

Dž. R. Martin "Paribio riteris" iš ciklo "Ledo ir ugnies giesmė" - tikras himnas riterystei. Ne turnyrinei, parodomajai, - turnyrai ir jų dalyviai pasirodo esą ne tokie nuostabūs, kaip manoma, - o tikrajai, kuri įsako užstoti silpnesnį ir kovoti už teisybę. Kuri priverčia net sosto įpėdinį paaukoti gyvybę už paprastą klajojantį riterį. "Paribio riteris" - įrodo, jog galima sukurti puikų kūrinį ir neieškant ypatingai naujų idėjų. Dž. R. Martino pasaulis nepasižymi originalumu (pakeitus herojų vardus, "Paribio riteris" galėtų pavirsti istoriniu apsakymu), naujumu ir originalumu neapkaltinsi ir siužeto - bet jei reikėtų kūrinį vertinti balais, parašyčiau 10, nes įvertinti prasčiau tiesiog nekiltų ranka.

A. McAffrey "Perno greitaeigiai" mielas, bet kiek naivokas. Labiau turėtų patikti jaunesnėms skaitytojoms.

R. Feyst "Malkų berniukas" iš ciklo "Saga apie karą su gyvatėmis" - beveik realistinis. Tik veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje. Irgi neblizga naujomis idėjomis ar siužeto originalumu - bet kūrinys puikus. Daugiau sunku ką ir paskyti, nes autorius taip pat nedaugžodžiauja. Tebūnie šlovė jam už tai.

Paskutinis apsakymas - R. Jordan "Naujas pavasaris" iš "Laiko rato" ciklo. Šis, ko gero, buvo pats įtraukliausias (koks visgi geras žodis, nubeždžionautas iš kitų apžvalgų). Be to, ir pats neužbaigčiausias - t. y. viskas tik prasideda… Pagrindiniai herojai iškeliauja gelbėti pasaulio… Apima pasiutiškas noras sužinoti, kas ten buvo toliau… O toliau, spėju, nieko nebuvo, kadangi (žr. pradžioje) kūriniai rašyti specialiai antologijai. Nebent "Naujas pavasaris" būtų kitų R. Džordano kūrinių priešistorė.

Kadangi šiame rinkinyje pažerta toookia fentezi pasaulių gausybė, labai jau knieti juos šiek tiek palyginti. Panašumai iš karto bado akis. Ypač tai, kad beveik visi šie pasauliai - ta pati mūsų Žemelė prieš kelis šimtus metų (kai dar nebuvo technikos) su vieninteliu skirtumu: juose veikia magija. Fentezi pasaulių gyventojai (žmonės) iš esmės nuo mūsų nesiskiria. Negana to, jie ilsisi po ąžuolais, jodinėja žirgais, augina obuolius, svogūnus ir karves bei naudojasi teptukais iš kupranugario gaurų. Savita augalija ir gyvūnija (tiesa, bent jau šio rinkinio apsakymuose vos vos paminėta) išsiskiria tik Madžipūras ir Pernas, kuriems tai tiesiog privalu, mat tai visgi kitos planetos. Ne visai identiški mūsiškiams ir gigantiški T. Pračeto drambliai bei vėžliai, kadangi turi laikyti ant savo nugarų Plokščiąjį pasaulį, o tai reiškia - gyventi beorėje erdvėje (kosmose). Savitu intelektu pasižymi O. Skot - Kardo meškinas. Daugiau bent vieno savito kokiam nors pasauliui augalėlio ar gyvūnėlio neaptikau.

Visiškai įprasta fentezi pasauliuose ir visa kita - gyvensena (kuo normaliausi namai bei jų apstatymas, apranga ir t. t. ), žemės ūkis, monarchija, karai, ginklai… Tiesa, bandoma išgalvoti savitus papročius ir religijas, bet vėlgi perdaug nenutolstant nuo mūsų istorijos, o kartais netgi sąmoningai ją mėgdžiojant… Išvada: fentezi stiprybė ne pasaulių ar jų sudedamųjų dalių originalume. Naujovių neužtenka, reikia kažko daugiau…

VERTA PERSKAITYTI