Robertas Petrauskas - Trečiojo Reicho triumfas
Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2010-12-27
ISBN: 9789986167983
Puslapių skaičius: 672
Manau, kad ne į vienus namus „rogėmis ledu atveš Kalėdos“, kaip dainavo Marijus Mikutavičius, šią knygą. Kiek teko sužinoti, nežiūrint baisios kainos (83 Lt), pirmasis tiražas (5000) jau beveik išpirktas. Ir čia – be skandalų, be didelės ar labiau pastebimos reklamos. Nors skandalo lyg ir norėta? Ar ne jo tikslu pristatymo aprašymuose leidyklos atstovai pavirkavo, kad bijo nukentėti nuo svastikos, kuri regėti ant viršelio (o jame – Luftwaffe kareivio šalmo fragmentas). Bet jeigu jau taip bijota – tai ko gi nepasirinktas neutralesnis variantas? Ir dar pavadinta taip „Trečiojo Reicho triumfas“. Tai gal norite šlovinti tą Trečiąjį Reichą, a? Bet paguosiu leidyklą: pirmiausia, svastiką naudoti istoriniais ir mokymo tikslais leidžiama, o čia – kaip tik tas atvejis. Antra, nešlovina ši knyga Trečiojo Reicho, tik... Bet gal apie tai vėliau.
Taigi, tai pirmoji lietuvių autoriaus knyga, iš numatytos knygų serijos apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Parašyta – štai čia jau didelis netikėtumas – labiausiai visuomenei žinomo kaip sporto komentatorius, bet pagal išsilavinimą - istoriko Roberto Petrausko. Neabejoju, kad daugeliui besidominčių istorija pirmiausia autoriaus asmenybė turėjo kelti šiokį tokį skepsį. Kaip kažkada man pasakė Vytaras Radzevičius, kai gyriau jo kadais redaguotą ir puikų žurnalą „Istorijos“ ir stebėjausi, kad jis – sporto komentatorius: „na taip, visi taip mano – kur sportininkas, ten – debilas...“ Puiku, vulgarioji nuomonė ir dar kartą nepasiteisino!
Nes knyga tikrai labai gera. Žinoma, tai nėra giluminis veikalas apie Antrąjį pasaulinį karą, bet tai yra gera Antrojo pasaulinio karo apžvalga. Kitaip tariant, tai yra puikus istorinės publicistikos pavyzdys, kokio Lietuvoje labai trūko (viena iš malonių išimčių – Gedimino Kulikausko istoriniai straipsniai žurnale „Verslo klasė“). Toks stilius itin mėgstamas užsieniečių (štai prieš metus lietuviškai pasirodė istoriniu publicistiniu stiliumi rašančio britų autoriaus Simono Sebago Montefiore knyga „Stalino jaunystė“), panašiai rašo ir Normanas Daviesas, ir kiti, kurie nesistengia paskandinti skaitytojo faktų ir šaltinių lavinoje, o pasakoja istoriją.
Robertas Petrauskas istoriją pasakoja puikiai – įkvėptai, įtraukiančiai, sklandžiai. Skaičiai, pavadinimai, pavardės – yra, bet jie skaitymo neapsunkina. Puslapiais leki panašiai kaip Guderiano tankai Prancūzijos kloniais, o pasižadėjus, kad „po šio skyriaus einu ką nors nuveikti naudingo“, pažadą prisimeni kito skyriaus viduryje. Autorius susikoncentravęs į platų kadrą – tuo knyga kiek primena itin įdomų dokumentinį filmą „Apocalypse“, todėl šalia karinių operacijų detalių daug bendro pobūdžio žinių apie tarptautinę padėtį, pusių motyvus, argumentus, nuomones ir nuotaikas. Tai dar labiau leidžia įsijausti. Autorius kruopščiai siekia objektyvumo – nusikaltimai ir nusižengimai nelieka nesuskaičiuoti nei vienoje pusėje. Be to, nors ir pagrindinis veikėjas, žinoma, Hitleris ir jo generolai, tačiau solidi dalis skirta ir gudriajam jo sąjungininkui iki 1941 m. – Stalinui. Tad labai džiugu, kad daug dėmesio skiriama Suomijos Talvisotai*, ar šiurpiam tarp dviejų girnapusių atsidūrusios Lenkijos likimui. Ir paveikslas veriasi niūrus – žinoma, Hitleris ir jo generolai planavo genialias karines operacijas, bet kiek daug jiems padėjo Sąjungininkų nesusikalbėjimas, nenoras aukoti savų interesų, ir pavėluotas supratimas, kad susidūrė su kokybiškai nauju priešu. Dažnai būna, kad autoriai savo knygose vis dėlto norom ar nenorom „kariauja“ už kurią nors pusę, šioje – vargu bau. Su vienodu susižavėjimu piešiamos neįtikėtinos vokiečių pergalės Prancūzijoj, ir Diunkerko evakuavimo operacija. Ir su vienodu liūdesiu pasakojama apie žiaurybes.
Mano, kaip paprasto skaitytojo, manymu, knyga neturi jokių rimtesnių minusų. Antros dalies lauksiu neabejotinai, jau ir baigdamas pirmą erzinausi, kodėl nenukeliauta iki „Barbarosos“? Kodėl negalima buvo dar apimti „Britanijos mūšio“? Tiesa, atsakymą sau susiradau: „Britanijos mūšis“ – jau ne Reicho triumfas, o pirmas signalas, kad Reicho karo mašina – ne visagalė. Tačiau kelis dalykus, ko man dar norėtųsi tokioje knygoje, vis dėlto išsakysiu. Pirmiausia, dėl „the big picture“ – tai, žinoma, labai smagu. Tas didingumas, tas galingumas, tos divizijos, armijos ir įtvirtinimų pralaužos. Bet kartais man norėjosi tokio didesnio suasmeninimo arba istorijos papasakojimo paprasto žmogaus akimis, kaip mėgsta Normanas Daviesas savo knygose. Tarpe didingo teksto atsiranda puslapio dydžio autentiškas liudijimas, grąžinantis iš abstrakčių didingų skaičių į žiaurios asmeninės patirties laukus. Vietomis to yra, bet visgi – norėtųsi daugiau. Kad kartais nebūtų to jausmo, jog tik viena mirtis – tragedija, o milijonai – statistika (beje, ačiū, kad išsiaiškintas citatos autorius). Ir, antra, gal kiek daugiau atlaidumo Sąjungininkams. Taip, jie pažeidė Norvegijos neutralitetą minuodami vandenis, nors Niurnberge buvo teisiamas tik E. Raederis, ir H. Osteris gal ir buvo formaliai išdavikas, bet kiek gyvybių būtų išgelbėta, jeigu jo išdavystė būtų atnešusi geresnius rezultatus? Gražu siekti objektyvumo, bet vis dėlto Temidės svarstyklėse viena lėkštė nusveria.
Kai kalbėjomės apie dar neskaitytą knygą, draugas istorikas paklausė: „bet įdomu, ar sužinosi ką nors naujo?“ Tiesą sakant, spėju, kad jis, istorikas, beveik nieko naujo nesužinos. Aš, tik kaip epizodiškai besidomintis istorija, bendrą paveikslą galvoje turėjau, bet čia radau kai kurių labai įdomių detalių (kad ir apie Belgijos Eben-Emaelio forto paėmimą arba Skandinavijos kampaniją – ypač atkaklų norvegų pasipriešinimą, apie Europos monarchų, įskaitant ir senojo Vokietijos kaizerio, poziciją Hitlerio atžvilgiu). Taigi, bent jau paprasto skaitytojo atsakymas į šį klausimą – taip, sužinojau. Ir, taip, kitiems siūlau pasidomėti. Nors... Po tokių knygų lieka mažai tikėjimo, kad jeigu Lietuva eilinį kartą taptų agresijos auka, kas nors padėtų ją apginti – juk negynė ir daug didesnių, daug svarbesnių, daug artimesnių. Kita vertus, tikėkime, kad didžiųjų pasaulinių karų epocha jau praėjo. Ir laukime antros knygos. O paskui ir antros serijos – apie Antrą pasaulinį karą ne Europoje.
* - guglas jums pasakys, kas tai J
Nė velnio ant viršelio ne "vokiečių oro desantininkų šalmo fragmentas". Jeigu nežinai - geriau nerašyk, mažiau šansų apsijuokti. Būtų užtekę ir abstraktaus "vokiečių kareivio šalmo fragmentas".
Jeigu žinai, pasakyk. Mano žinios imtos iš čia: "M40 modelio Liuftvafes salmas ant virselio - gal is kokio lietuvio kolekcijos? :)"
Bestia: nebūtų užtekę „Nė velnio ant viršelio ne "vokiečių oro desantininkų šalmo fragmentas"“?
Sveikas, Justinai. Šauni apžvalga. Tik su šalmu, iš ties, yra nedidelis netikslumas. Tai iš tikrųjų Luftwaffe šalmas, tačiau tokį naudojo oro uostų personalas, priešlėktuvinių pabūklų komandos, o vėliau, matyt, ir Luftwaffe lauko divizijų pėstininkai. Tačiau tai tikrai ne oro desantininkų (fallschirmjager) šalmas. Lengva identifikuoti, nes apačioje aiškiai matomas kaklą saugančios apsauginės briaunos išlinkis. Fallschirmjager'ių šalmai tokios neturėjo, nes kaip tik dėl jos desantininkai šuolio metu dažnai susižeisdavo kaklą. Iš pradžių, ta briauna paprasčiausiai būdavo nupjaunama nuo M35 šalmo (kuris, praktiškai buvo identiškas M40 prototipas), o vėliau vokiečių desantininkai jau gaudavo serijiniu būdu specialiai jiems pagamintus šalmus.
Ačiū, magyar. Štai dabar galima ir normaliai netikslumą ištaisyti :)
taip
O šiaip įdomu, bent jau pats autorius turi susiplanavęs kada jis parašo antrąją dalį? :) Nes, žinote, įdomioj knygoj rasti sakinį "tęsinys kitame numeryje" kai tas numeris neaišku kada bus baigtas tai ganėtinai erzina :)
Knyga žiauriai įdomi ir tęsinių lauksiu. Pora pastabėlių tiems, kuriems įdomu :psl. 176 cituojant Vokietijos himną žodžiai Von der Maas bis an die Memel žodis Memel šiuo atveju reiškia ne miestą, o upę- Nemuną. Tai yra vokiškai kalbančių žmonių apgyvendintos teritorijos nuo vakarų iki rytų. Toliau sekantys himno žodžiai Von der Etsch bis an den Belt yra šiaurinę ir pietinę ribojančios upės. didžiulė pagarba autoriui. Sekmės, Robertai
Man iš vis tas karas buvo neįdomus, kol vyras tos knygos nenusipirko, o iš smalsumo nepradėjau skaityt :) Didelė pagarba autoriui!
Gerb. etatini komentatoriau. Esate vieno blogiausio tipo žmonių - idiotas su entuziazmu. Jeigu turite kažkam kažkokių priekaištų reiškite tai civilizuota forma, nes dabar kentėti turi tie, kurie išvis ne prie ko.
Taigi jeigu norite galime daryti ir taip: visą reikalingą informacija galime nusiųsti atitinkamoms įstaigoms. Pirmas ir paskutinis įspėjimas.
Ir mes tikrai nesėdime ir netikriname komentarų.
tiesiog faaa-aantastika. Paimk ir siųsk. Ir tu, Daliukai, ir tu Justiniukai. O kad apsimelavot dėl netikrinimo, tai jau jūsų sąžinės reikalas. Mane pavadinot etatiniu komentatorium, idiotu su entuziazmu. Ačiū ir už tai. Ačiū, kad sėdit, kad dirbat, kad IP nepatingėjot įvest. Taip, gal aš ir idiotas. Bet aleksonis yra vagis, o VLKK - debilai.
Gerbiamasis/-oji, šio komentaro netrinsiu (asmeniškai - admin'ų yra ir daugiau, tai neatsakau už kitus), nes jis telpa į padorumo ribas ir tinkamas net 12mečiui (kurie čia irgi lankosi) perskaityti ir suprasti, bei neskatina neapykantos tam tikroms mažumų grupėms.
Įrodyti, kad Aleksonis vagis paliksiu jums, jei informacijos apie jūsų IP adresą ir kitos techninės ir ne tik informacijos, kuri vienareiškmiškai jus identifikuoja, iš skaitytos kas nors pareikalauas. Švaistytis kaltinimais be įrodymu, mano nuomone, yra mažų mažiausiai kvaila.
Gerbiamasis/-oji, šio komentaro netrinsiu (asmeniškai - admin'ų yra ir daugiau, tai neatsakau už kitus), nes jis telpa į padorumo ribas ir tinkamas net 12mečiui (kurie čia irgi lankosi) perskaityti ir suprasti, bei neskatina neapykantos tam tikroms mažumų grupėms.
Įrodyti, kad Aleksonis vagis paliksiu jums, jei informacijos apie jūsų IP adresą ir kitos techninės ir ne tik informacijos, kuri vienareiškmiškai jus identifikuoja, iš skaitytos kas nors pareikalauas. Švaistytis kaltinimais be įrodymu, mano nuomone, yra mažų mažiausiai kvaila.
Knygoje yra nemažai giliau besidomintiems skaitytojams akis badančių klaidų, vietomis akivaizdus nekritiškas (nevertinant ir nepasveriant faktinės padėties)vieno ar kito šaltinio teiginių panaudojimas. Kadangi ir pats R.Petrauskas neteigia, kad tai yra istorinis mokslinis kūrinys, manyčiau kad kaip plačiajai visuomenei skirta knyga yra tiesiog puiki. Dar labiau sveikintina tai, kad autoriaus knyga yra pirmoji tokio tipo Lietuvoje ir dar toookios didelės apimties. Labai viliuosi, kad rašydamas antrą knygą autorius nevengs ir rusakalbių leidinių ir šaltinių :)
Ir ar man pasirodė, ar Lietuvos istorikai praignoravo šią knygą?
Nepasirodė, jie tyli, nes pavydi:)
Knyga lengvai skaitoma .As taip pat manau kad knyga nera istorinis kurinys, bet kam patinka istorija apie 2 pasaulini kara visiems siulyciau perskaityt.Ypac turetu patikti studentams ir moksleiviams.
Knyga lengvai skaitoma .As taip pat manau kad knyga nera istorinis kurinys, bet kam patinka istorija apie 2 pasaulini kara visiems siulyciau perskaityt.Ypac turetu patikti studentams ir moksleiviams.
Šiuo metu skaitau šią knygą - mane ji tikrai labai įtraukė. Niekad nemėgau istorijos, nes man tiesiog nelenda į galvą visos tos datos, vardai ir pavardės. O šįkart - lengvai skaitoma.
Man taip pat užkliuvo vienintelis dalykas - autorius nesiremia šaltiniais rusų kalba.
O šiaip tikrai dėkui autoriui ir labai lauksiu kitų dalių.
P.S. Beje, girdėjau, kad šios knygos rankraštis buvo rašomas ~10 metų. wow!
buvau apleides ir televizoriu, ir kompiuteri, tiesiog pakabino sita knyga. gavau gimtadienio dienos proga ir tikrai buvo siu metu geriausia dovana. aciu robertai uz gera knyga!
Iš pradžių šią knygą vertinau labai kritiškai - ką gi naujo galima sužinoti? Vienok, knyga - super. p. Robertai, laukiam tęsinio. p.s. vokiečių desantininkai nešiojo ir M-35/40 šalmus (tiesa, retai; dažniau - M-38 modelio). Taip kad ant viršelio gali būti ir desantinko šalmas. Bet greičiausiai čia antžeminių (priešlėktuvinių tarnybų ir pan.) Luftwaffe pajėgų šalmas.
gal but, jeigu kas atsizvelgs, tegul paraso apie rusiskus dotus. mane jie tiesiog labai traukia, vis norisi suzinoti daugiau informacijos apie juos. ypac is profesionalo. kadangi pirma knyga baigiasi ties 1940ais, o dotai pradeti statyti 1941, tai manau knygai visai ir nepakenktu.
taip , ne vokieciu oro desantininku salmas, bet pasigilinkit, esme pagaukit. tai yra gilesne prasme, perkeltine.
Kas link rusu saltiniu, tai ju knygoje yra. O siaip as ir pats,budamas sioks toks istorikas, rusu saltiniu apie paskutiniji kara specialiai vengiu, nes ten labai daug tendencingumo ir net melo. Visada pirmenybe teikiu angliskiems saltiniams. Jei kam rupi ne tiek tiesa, kiek rusiski saltiniai, galite skaityti "Pravda".
O taip - tai viena labiausiai užkabinusių lietuvių istorikų knyga, skirta platesniam skaitytojų ratui.. Net mano senelis jau "užsirašė į laukiančiųjų eilę". Kreivai į autorių žiūrintys "tikri" istorikai turbūt raunasi plaukus.. Labai pritariu palyginimui su dokumentinių filmų ciklu "Apocalypse" ar N. Davies veikalais.
fantastiskai puikus darbas autoriaus zinios fundamentalios tai gal but objektyviausia knyga apie tus laikus nepalyginsi nei su rytu nei su vakaru leidiniais nebent su uspenskio tainyj sovetnik vozdia