Beje, nors tai neabejotinai fantastika, bet fantastinė dominantė galbūt nebuvo įspūdingiausia. Tiesiog "Šviesos ir tamsos tvariniai" - gerai literatūrine prasme parašytas romanas. Veiksmo linijų perpynimas, pasauliai, užuodžiami ir apčiuopiami aprašymo dėka, dialogai, teikiantys estetinį pasitenkinimą. Autorius sąmoningai naudoja kai kuriuos elementus, skirtus skaitantiems tekstą ne pirmą kartą; vadinas, tikėjosi, jog skaitytojas sugrįš prie vieno ar kito epizodo. Atspėjo.

Tam tikra Visatos dalis, Vidurinieji Pasauliai - yra valdomi iš Gyvybės ir Mirties namų sklindančių bangų. Gyvybei atstovauja Ozyris, mirčiai - Anubis. Kokiu būdu būtent Egipto dievai užgrobė valdžią Visatoje, neaišku. Ir ar tai tikrai Egipto dievai - tuo labiau. R.Želiazny ne pirmą kartą ima mitologinius asmenis ar siužetus ir perminko juos savaip (plg. "Šviesos valdovas" ("Lord of Light" )). Viena kita užuomina paslapties šydo nepakelia, Egipto teogonija šiuo atveju - duotybė, kuri nenagrinėjama. Nenagrinėjama ir tai, kaip staiga egiptiečių - Toto, Horo, Izidės draugėje atsiranda tikras graikas Tifonas, kuriam autorius pripaišo net kraujo giminystę su minėtais kolegom. Bet mes ne egiptologai, o čia - ne vadovėlis, taip kad įvardinkime šiuos veikėjus personifikuotais simboliais, jei jau netikslumai labai trukdo (man netrukdė - keista), ir grįžtam prie savo avinų.

Ozyris ir Anubis turi priešą. Kad jie nuolat konkuruoja tarpusavy - aišku, tačiau egzistuoja dar kai kas, ko jie bijo abu. Jis įvardijamas Princu, Kuris Buvo Tūkstančiu. Jis galingas, išmintingas ir nepaklūsta bendriems įstatymams. Anubis ištisus dešimt amžių treniravo ir mokė vieną savo tarnų, kad nusiųstų jį į Viduriniuosius Pasaulius surasti ir nužudyti Princo. Jis davė tarnui užduotį ir naują vardą, paslėpė jo praeitį nuo jo paties, tačiau ar ilgam? Ir ką nutars Veikimas (su žodžiu "veikti" neturi nieko bendro), sužinojęs savo kilmę?.. Kad ir kaip nekeista, panašių klastingų planų turi ir Ozyris. Jis siunčia kovon prieš Princą savo sūnų Horą.

Tačiau pasaulis ne visada buvo kontroliuojamas dviejų polių - Gyvybės ir Mirties namų. Kadaise, iki sukilimo?maišto?išdavystės?, postų, kuriuos valdė saugotojai, vadinamieji angelai, buvo daug daugiau. Norint išlaikyti pusiausvyrą, tais laikais nereikėjo imtis tokių drastiškų priemonių, kaip karai ir marai. Dabar buvę postų šeimininkai - nemirtingi ir turintys nepaprastų galių, taip pat klaidžioja po pasaulį. Ir juos taip pat būtų neprošal naikinti. Anubio pasiuntinys pasitiki savo jėga: jis puikus kovotojas ir fugos meistras.

Fugos paaiškinti neįmanoma.

Bet pamėginsiu.

Naudotis laiko fuga - tai sugebėti pasiųsti save per laiką. Pirmyn ar atgal. Kelias sekundes ar kelias minutes. Kuo stipresnis meistras, tuo labiau jis gali išsklaidyti save laike/erdvėje. Beje, Veikimo kova su Plieniniu Generolu - būtent tokia vieta, kurią tenka skaityti darkart. Ir dar vienas beje: Plieninis Generolas, nesunaikinama revoliucijos dvasia - man gražiausias šios knygos herojus. Absoliuti dauguma kitų rūpinasi savimi ir savo ūkiniais ar moraliniais interesais, tik jis vienas stoja į mažumos, engiamųjų pusę. "Jis visada kokiam nors juodajame sąraše, bet jis groja sau bandžo, ir jam į tai nusispjaut, nes pats save iškėlė už įstatymo ribų" ; "Beveik visada juo naudojasi, apgaudinėja, parduoda, bet tai jo nejaudina, nes jam idealai svarbiau, nei pats kūnas" .

Kovų knygoje pakankamai, nors tai tikrai ne fantastinis "kovinukas". O geriausią įspūdį turbūt paliko humoras. Nedažnas, pateikiamas tokiu rimtu veidu, - tiesiog gražu žiūrėt. Ar galima įtarti, kad juokingu bus epizodas, kai pranašautojas tiria ateitį pagal kito pranašautojo (gyvo) vidurius, o ansai dar ginčijasi: "Tai juk mano žarnos! Aš nenoriu, kad jas kaip papuola skaitytų diletantas!"

Tarp Ozyrio ir Anubio