Apie knygą: Romain Gary – Toliau jūsų bilietas nebegalioja
Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231912
Puslapių skaičius: 196

Vienintelė priežastis rašyti šią apžvalgą – kvailių motina. Kad gal prisidėsi prie gerą žinią skleidžiančiųjų rato, gal prie šios knygos pritrauksi bent vieną skaitytoją, gal kažkas skaitys ir mėgausis, ir tai bus truputėlį, tik truputėlį ir tavo nuopelnas.

Čia ir būtų protingiausia sustoti. R.Gary yra R.Gary, ir tuo viskas pasakyta. Kuo toliau klimpstu į žodžius, tuo labiau jaučiuosi tolstanti nuo šios knygos ir nuo šios apžvalgos misijos.

Visgi dar pridurčiau, kad ši knyga pasirodė truputį sunkesnė nei kai kurie anksčiau skaityti kūriniai. Tik nežinia, ar „sunkesnė“ - tas žodis. Tiesiog romanuose „Aušros pažadas“ ar „Europietiškas auklėjimas“ įsiminė savotiškas, labai savotiškas lengvumas, trečdalio lūpų šypsnys kalbant net apie skaudžiausius dalykus. Čia – skaudžiau, sunkiau, nuogiau – taip, kad užima žadą. Knygos herojus – jau ne motinos meilės užsuptas vaikas ar sostinės gatves tyrinėjantis paauglys. Tai – vyras, artėjantis prie labai apvalaus jubiliejaus, susidūręs su vidurio amžiaus krize, finansiniais sunkumais, o labiausiai – su pamažu įsisąmoninamu savo paties silpnumu, su lėtai suvokiama vidine priešprieša – savęs kaip pavargusio, jau visa patyrusio vyro ir savęs – vaiko, lygiai tokio paties pažeidžiamo ir silpno, kaip ir prieš keliasdešimt metų.

Ir dar ironija. Ironija, kurios čia daug. Tačiau herojus, man regis, ne tik autoironiškas. Ar neatsisuka jo ironija ir prieš skaitytoją? Prieš jo „žinojimą“ a priori – apie tas vidurio amžiaus krizes, apie tas didžiulio amžiaus skirtumo skiriamas (jungiamas?) poras, apie tipišką tipiško bankrutuojančio verslininko padėtį etc. Ar tikrai?

Akis kažkur užkliuvo už leidėjų frazės, kad ši knyga – ne iš lengvųjų artilerijos. Pasakojimo laikas, dialogo adresatai kaitaliojasi kartais net labai netikėtai; kaip ir veikėjo nuotaikos, požiūriai, kaip ir finansiniai potvyniai ir atoslūgiai. Bet tai neklaidina, nekamuoja, priešingai – įtraukia į pačias knygos gelmes, panardina galvą ir neleidžia gauti nė gurkšnio oro, kol neužverčiamas paskutinis puslapis. Tik kam tas oras, kai lyg margaspalvės egzotiškos žuvelės prieš akis nuolat prašmėkščioja sakiniai, R.Gary sakiniai, ponai, kokie sakiniai! Verti šauktukų – kaip ir teatrališkas finalas, paliekantis viltį. O užvertus paskutinį puslapį – tylą. Tą kelių akimirkų tylą, kuri lieka po pribloškiančio spektaklio, kurios nesinori blaškyti aplodismentais ar aptarimais, o tik bandyti sučiupti, sulaikyti dar bent porai sekundžių.

Proga ir teisė patylėti – galimybė, kurią praleidau. Tik vedina geriausių ketinimų (žr.apžvalgos pradžią). O vis dėlto jei reikėtų trumpai:

TIKRAI RINKTINĖ PROZA.