Kai aš buvau dar jauna studentė ir dėl mano lietuvaitiškų plaukų ir akių iš proto ėjo visi bendrakursiai, skaičiau tokią gražią knygą, vadinosi ji “Likimo kalavijas”, pasakojo ji apieraganių Gera ltą, tokį vyriškį. Ne, TOKĮ vyriškį! Tad baisiai, baisiai apsidžiaugiau pamačiusi, kad naujas, lietuviškas, fantastinis romanas vadinasi “Raganiaus karas”. Juk romano pavadinime įrašyti žodį „Raganius“ gali tik labai drąsus žmogus, kuris nebijo būti lyginamas su LDK bajoru ponu Andrzejumi Sapkowskiu. Mano širdis, nors ir aptekusi nuodais (o ką darysi – toks gyvenimas), tiesiog persisunkė staigia meile ponui Romualdui, šios knygos autoriui. Skubėdama nusipirkau, atsiverčiau, pradėjau skaityti ir

Nusviro rankos. Argi čia apie raganių? Argi toks gali būti raganius? Ar jūs kur nors matėte raganių ir jo mylimąją, kurie kalba štai taip:

„- Einu, tavo mėgstamiausią patiekalą paruošiu. Kur būsi, brangusis? – pasidomėjo Rasminta. **

– Einu padirbėti į savo darbo kambarį, sauluže mano. Sumaniau naujo kūrinio scenarijų “ arba

„- Na... na ir ką gi tu sumąstei, brangus mano gyvenimo palydove? – paklausė suklususi Rasminta “.

O jau kokia veikėjų draugystės giesmė! Juozapai šventas! Braukiau gausias moteriškas ašaras:

- Raganiau, ar nepastebėjai, kad mes keičiamės būdami požemiuose? Ta paslaptis <...> neverta jos slėpti nuo draugo.

- Keista... – šyptelėjo Rapertas. – Tu pirmą kartą mane pavadinai draugu. Gal netyčia?

- Man taip pat keista, bet tai tinkamiausias žodis. Aš nežinau kodėl, bet taip jaučiu. Jaučiu, kad ir Tijus, ir tu kausitės dėl manęs, girias pereisit ir upes perplauksit, jei to reikės. Taip pat jaučiu, kad aš elgsiuosi panašiai dėl Jūsų, - jausmingai kalbėjo Tauragas. – Tai labai keistas jausmas ir anksčiau nesu tokio patyręs. Maniau, negaliu mylėti ir turėti draugų. Bet dabar matau, kad klydau. <...>“

Kaip tai neprimena dažnai savanaudžių, gyvenimiškai ciniškų, bet be skambių frazių pasiaukojančių A. Sapkowskio herojų. Kiek daug pasako jų tyla. O čia tokios gražios, tokios pažįstamos klišės, tarsi būtų susitikę ir susiporavę berniuko Kibaldžiuko ir Lotynų Amerikos muilo operos herojai.

Moterišką, į smulkmenas linkusią natūrą sunku sudominti ir staiga, lyg Pilypai iš kanapių, išlendančiais istorijos faktais. Pamenu, kad kai dar turėjau ilgas kasas ir sėdėjau mokykloje, ten pasakojo, kad Aleksandras Makedonietis nemylėjo moterų, todėl ir nusprendė visą pasaulį nukariauti – matyt, reikėjo kažkur dėti energiją. Kaip nustebau, radusi net visą skyrių apie tai, kas buvo blogesnis karvedys, Hanibalas ar Aleksandras.

Dar sunkiau mane sudominti ilgais aprašomaisiais intrigų aiškinimais. Intriga turi eiti kaip meilė iš pirmo žvilgsnio - per visą kūną, iki pat pirštų galiukų, iki pat nevalingo virpulio, kitaip - tai jokia intriga. Jūsų intriga primena policijos ataskaitas: tą dieną įvyko muštynės tarp sienos ir tvoros . Nukentėjusieji išvežti į Saraso pilies nuovadą.

Užtat moteriškam protui buvo labai lengva suvokti siužetą: išėjo, pasimušė, susitaikė, pasibaigė. Skaitytojo nevarginate – ir gerai, reikia juos tausoti. Juk jau nuo pirmo Šešėlio pasirodymo epizodo yra beveik aišku, kad jo užduotis nepavyks. Tad kam jam skirti tiek daug dėmesio

Minusas jums ir už negražų elgesį – kaip galima cituoti dainų ištraukas (Jurgos „Nebijok“ ir Tajos „Angelas baltas“), bet nenurodyti autorių? Norite, kad kaip poną Valinską į teismą paduotų? Palaukite, šarkos sakė, kad jūs lyg ir... Teisininkas? Turbūt girdėjote tokią organizaciją LATGA-A. Oi, kokie jie apdairūs, oi, galite įkliūti.

Beje, vakar kaip tik žiūrėjau per savo diedo petį ir mačiau, kad jis žaidžia tokius „ Hyrousus “. Aš jam ir sakau: „pažįstu! Pažįstu! Štai šitas – Atvartas! O tu turbūt Rapertas? O jis man – putpelyte tu mano, gal galvelę persikaitinai? Aš lyg ir Kęsts?” Taip, jau sakėte, kad tai – tik sutapimas. Bet kartais man jūsų kūrinys labai priminė bet kurį nuotykinį kompiuterinį žaidimą, net sutapimų neieškant.

Ech, kodėl gi aš tokia negailestinga ir taškausi nuodais? Moteriška natūra? Šliužiška prigimtis? Juk debiutantas, iki šiol nežinomas vardas lietuviškoje fantastikoje. Bet, mano mielieji ir jūs, ponas Romualdai, patikėkite, yra už ką.

Skaitant šį kūrinį aš tvatijau uodega grindis ir šnypščiau: redaktoriusssss! Redaktoriusssss! Kur šio romano redaktoriussss? Kodėl jis nepraėjo ugnimi ir kalaviju, t.y. principu „siaura žodžiui, platu minčiai?“ Kodėl pradedančiajam autoriui niekas nedavė patarimų, kaip reikia rašyti? Ir tai – anaiptol ne dėl techninių detalių, kiek tvirtovėse gali gintis asmenų. Tai – dėl stiliaus, personažų, netgi siužeto. Kur mūsų Campbellai, Beresnevičiai ar bent jau Aleksoniai?

Taip, patiko man autoriaus juokai apie barsukus, apie naująjį inkvizitorių, dar kai kurie pokštai. Bet jų tiek mažai – kartais rodės, jog net smėlis tarp dantų girkši nuo rimtumo, o nugarėlė juk žadėjo humorą! Ir vėl aš tylomis svajojau apie poną Sapkowskį... Nežinau, ar ponas Romualdas skaitė minėtą kūrinį, bet, tikiuosi, dar skaitys, nes iš pono Sapkowskio pasimokyti tikrai yra ko. Labai yra. Netgi – privaloma.

Taigi, jūs jau atleiskite man, ponas Romualdai, bet paskubėjote. Tikrai paskubėjote su šiuo kūriniu. Ir nors palikote aiškią užuominą tęsiniui, maldauju: nebeskubėkite! Knyga tikrai gali būti geresnė, jeigu atsisakysite perkrovimo veiksmą stabdančiais, bet turinio nepridedančiais samprotavimais (arba tie samprotavimai įgaus gelmės), jeigu naudosite daugiau metaforų ir sinonimų, ieškosite įdomesnių veikėjų aprašymo būdo nei „1,87 ir nė lašo nereikalingų riebalų“, jeigu jūsų veikėjai prabils taip, kaip kalba žmonės. Žinau, tai – nelengva. Bet pabandyti reikia.

Taigi, mielieji fantastikos mylėtojai, užklupti šios knygos prierašo„fantastinis romanas“ (dar vienas neįprastas žingsnis lietuviškoje knygų leidyboje), stebuklas neįvyko. Geriausia šioje knygoje, deja, ne romanas „Raganiaus karas“, o pridėtas trumpas, efektingas apsakymas „Nevyk Dievo į medį“.

YPATINGAI pirmas blynas