Apie knygą: Aidas Marčėnas – ŠOKIAI
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2008)
ISBN: 9789986395348
Puslapių skaičius: 117

Teko girdėti, kad kadaise mėgti A. Marčėno poeziją kadais buvo blogo tono požymis. Bet – še tau – Nacionalinė Premija, A. Sventicko kritikos knyga... Ir štai jums gyvas klasikas. Kaip tokio nemėgsi? O aš jį mėgau ir mėgsiu toliau. Nors – prisipažįstu – ankstyvesnysis Marčėnas, o ypač „Vargšas Jorikas“ man buvo labiausias.  

Tad – nauja knyga. Duoklė premijai? Sužvaigždėjimas? Ar truputį eksperimentai kaip... Simptomiška, priešpaskutinės nebepamenu vardo!

Ne, knyga, kurios paantraštėje „eilėraščiai ir poezija“, būtent tokia maloniai paprastai Marčėniška. „ką tarsi, Adoni, vėlavęs į Aidą? / - raudoni šermukšniai manęs nepaleido / rduo buvo ilgas ir baisiai gražus“ („Rudens filosofijos“, p. 10). Pirmiausia, kas žavi Aido Marčėno poezijoje – tai tobulas ritmo ir rimo pojūtis, bei tas neįtikėtinas lengvumas, kuriuo jis rašo rimus. Skaitydamas niekada nepasakysi – štai, ėmė ir „prieiliavo“ tinkamą žodį, ne! Žodis tarytum pats išplaukia. Ir nesvarbu – kas įpinama: svarstymai ar netgi lietuvių žvaigždpalakių kronikos: „įsupo šitas lapkritis, vis lyja, / namuos linksmiau – čia atlikėja Mia / esksutuoktinį dergia ekrane“ („Palangos ekspromtas“, p. 98).

Temos – kaip teko skaityti nesename interviu, pats autorius minėjo, jog jis - pagal savo vardą viską "ataidi". Tad eilėraščiai surikiuoti tarsi kronikoje – per trejus metus, rasite ten ir liūdnų įvykių atspindžių (G. Beresnevičiaus, Šamano žūtys), ir kitų pažįstamų akimirkų, ir vėl kaip visada: marga kasdienybė, truputis praeities, kūrėjas ir jo kančios, lengvos filosofijos padūmavimai. Ypač šis: „o jei augalas būsiu? / kvailas / bekaulis / augalas / o jei ir vėl būsiu poetas? / kvailas, bestuburis poetas / vapantis savo o jei / varge vargeli jei būsiu / vėl augalas / vėl parazitas / poetas“ („Jei būsiu“, p. 56). Ir kartais pagalvoji – kas vertesnis: štai toks eilėraštis ar ištisi egzistencialistų traktatai?

A. Marčėnas moka koncentruoti ne tik žodį, bet ir mintį – gal kai kam ir atrodo, kad jis – daugžodžiauja, pritempinėja mintį prie formos, bet gera forma gali nešti mintį daug skvarbiau nei galėtų keliauti pati mintis: „nes man tiesiog pasisekė išvengti / gyvenimo, kur nuolat privalu / žūtbūt gyvuot, pavyti ir aplenkti / už horizonto, tad – vertikalu“ („Šis tas“, p. 92). Be abejo, labai daug sonetų, vienos iš mėgstamiausių ir tobuliausiai kuriamų A. Marčėno formų.

Trumpai tariant – jeigu A. Marčėno nemėgote, ši knyga jūsų pamėgti neprivers. Jeigu mėgote – ji nenuvils. Jeigu tikėjotės rasti ką nors iš esmės naujo – jums nepasisekė. Ją tiesiog labai miela skaityti ir retsykiais aiktelėti: „čia tai bent pasakyta / parašyta!“