"Kostiumas - toks specifinis žmonijos civilizacijos produktas, kad jei staiga dingtų viskas ir beliktų tik drabužiai, pagal juos būtų galima atkurti praėjusių epochų estetinę kultūrą, ekonomikos lygį, moralinių ir etinių normų etalonus, pagaliau individualų dėvėtojo skonį, materialines galimybes ir fantazijas." - savo studijoje apie kostiumo raidą ir stilistines ypatybes teigia Rūta Guzevičiūtė.

Kiekvienas knygos skyrius pradedamas glausta to laikmečio istorine ir politine apžvalga. Vėliau aptariami konkrečiam laikotarpiui būdingi audiniai, jų faktūra, spalvos, socialinė ir lytinė drabužių diferenciacija, formos, kirpimo būdai, siuvimo niuansai, ilgis, plotis, simbolika, pesimistinės ir optimistinės visuomenės nuostatos, ekonominės sąlygos ir galimybės, naujų drabužių tipų atsiradimo istorija ir t.t. Galima pastebėti, kad jei iki XX amžiaus kostiumo istorija gan glaudžiai siejosi su pasaulyje vykstančiais istoriniais įvykiais, tai vėliau mados pokyčiai pradedami sieti su atskirų dizainerių kuriamomis naujovėmis, kurios iš esmės turi žymiai silpnesnį ryšį su visuomenėje vykstančiais įvykiais, ir daugiau siejasi su naujų meninių ir estetinių idėjų paieška, saviraiškos būdu ir eksperimentais. Knygos gale pateikiamas kiekvienam istoriniam laikotarpiui būdingų su kostiumo istorija susijusių sąvokų žodynėlis.

Pavargus nuo galybės ne specialistui nelabai įdomių ir nesuprantamų terminų ir garderobų aprašymų, galima kiek ilgiau stabtelėti ir apmąstyti abstraktesnius teiginius. Pavyzdžiui, teigiama, kad mados nėra atsitiktinės, ir visuomenės dėmesys, nuostatos ir vertybiniai orientyrai mados atžvilgiu kinta tam tikra tvarka. Viena ir ta pati garderobo dalis gali atrodyti:

nedorovinga - dešimt metų iki savojo laikmečio,

įžūli - prieš trejus metus,

graži - kai ji madinga,

neskoninga - po metų,

bjauri - po dešimties metų,

juokinga - po dvidešimties,

įdomi - po trisdešimties,

savita - po penkiasdešimties,

maloni - po septyniasdešimties,

romantiška - po šimto,

puiki - po šimto penkiasdešimties metų.

Arba galima pafantazuoti, kokie būtų šiuolaikiniai atitikmenys spalvų, 1607 m. vadintų "kaminkrėčio", "karaliaus", "pabučiuok mane, brangute", "prarasto laiko", "mirusių lapų" pavadinimais.

Arba kas paskatino Anglijos parlamentą 1775 m. įstatymu uždrausti burtus ir magiją, ir pagal šį įstatymą visos moterys, nepriklausomai nuo amžiaus ir luomo, vartojančios kvepalus, grimą, įtrynimus, turinčios įstatytus dantis, nešiojančios perukus, korsetus, krinolinus ir batelius aukštomis pakulnėmis tam, kad įviliotų vyrus į vedybinio gyvenimo pinkles, galėjo būti nubaustos kaip raganos, o santuoka, įvykusi tokiu keliu, nutraukiama.

Galų gale, galima pažiūrėti paveiksliukus - knygoje net 128 spalvoti iliustruoti puslapiai, kuriuose pateikiama ikonografinė medžiaga iš Londono karališkojo menų koledžo profesoriaus, kostiumologo, kolekcininko Aleksandro Vasijevo-Gulevičiaus asmeninio archyvo.

Įdomu