Rūta Lukoševičiūtė „AKIBROKŠTAS“

Visų pirma aš ją pažinau kaip "VRS kameros" vedėją, po to kaip dainininkę, o dabar dar kaip rašytoją. Nors, apsaugok Dieve nuo tokių rašytojų.

Šis humoreskų rinkinys niekada nesulauks tokio atgarsio, kaip sulaukė knyga apie FOJĖ "Aš atsisuksiu atgal", Nėriaus Pečiūros "Aš ir Atsuktuvas", "Vilniaus kiberpoema" ar, kad ir visiškai nieko verta, bet perkama Stano (iš "Delfinų") "Kiek kainuoja ilgesys". Lukoševičiūtė, galima drąsiai teigti, atstovauja popsiškąją muzikos sritį, tik nėra tokia garsi, populiari, skandalinga, dažnai besirodanti viešumoje ar kitaip linksniuojama visuomenės lūpose. Įsivaizduoju kokių kalbų, ir, aišku, populiarumo, sulauktų Ryčio Cicino ar Mango mergelių rašliava, tiesa, už pastarąsias tikriausiai parašytų broliai šaunuoliai Bendžiai, jei tik mokėtų rašyti. Bet į popscenos užkulisius numokime ranka ir imkimės Rūtos humoreskų.

Knygos viršelyje išvardintos net trys priežastys, kodėl būtinai turite įsigyti šią knygą:

1. Tai 28 humoreskos, kurias perskaitę miegosite ramiau, nei pasižiūrėję siaubo filmą.

Gal tai ir būtų tiesa, jeigu bent pusę tų humoreskų būtų verta spausdinti. Tad nieko keista, kad pati knygutės pradžia pasitinka su autorės padėka rėmėjams. Abejoju, ar kokia leidykla būtų sutikusi vien iš savo lėšų spausdinti tokį niekalą.

Autorės žodis sako, kad tai ilgai puoselėtas kūrinys; kad tai septynerių metų darbo rezultatas, pagrįstas kokybe, o ne kiekybe ir pan. Visa tai - pačios Rūtos nuomonė, dėl kurios galima ginčytis iki nukritimo. Skaitant akivaizdu, kad kai kurios humoreskos parašytos dėl skaičiaus, kad vienos humoreskos sukurptos rašytojo-vaiko, kitos rašytojo-subrendėlio; vienas galima skirti nebent pradinių klasių mokiniams ("Nematoma", "Žvakutės"), o kitas galima būtų spausdinti suaugusių žurnaluose ("Sėkmingi rinkimai", "SMS romanas", "Botagėlis").

Iš viso rinkinio šlamšto galima išskirti kelias padoresnes humoreskas: "SMS romanas" - puikus pažinčių SMS'ais pašiepimas; "Laiškas dizaineriui" - apie tai, kaip mada tampa liga; "Senis ir auksinė žuvelė" - kurioziškas pasakos perkėlimas į realų gyvenimą;

Pats didžiausias humoreskų trūkumas - nuspėjamumas. Neperskaitai pusės teksto, o jau aišku, kuo baigsis. Tad vietoj malonumo beskaitydamas susirgau nervingumu, kurio neišgydė ir antroji priežastis, privertusi įsigyti knygą:

2. Speciali naujovė tinginiukams ir niekada neturintiems laiko: geriausios humoreskos įgarsintos kompaktinėje plokštelėje.

Tiesą sakant, Lietuvoje seniai reikėjo visiems (o ne tik akliesiems) prieinamų įgarsintų knygų. Smagumėlis: užsimeti kompaktą, klausai ir tuo pačiu gali dirbti kitus darbus. Žinoma, skaitymo greitis gerus tris keturis kartus lenkia klausomo įrašo apimtį, bet gaminant valgį, tvarkant kambarius ir atliekant kitas funkcijas, kai pirštai ir akys užimti, tai geriausia išeitis visiems knygų graužikams. Teko girdėti DJ Momo "Pasakos vaikams ir ne tik", tai ten retkarčiais galima buvo šyptelėti, jeigu ne iš istorijos turinio, tai iš Šapranausko tono ir leksikono.

Aprašomoje plokštelėje viskas blogai. Lukoševičiūtės skaitymas iki koktumo nugludintas ir žodis žodin atkartoja knygos tekstą, stinga artistiškumo. Šalia autorės balso girdime daug mielesnį ausiai E. Žebertavičiūtės (velnias žino, kas ji tokia) ir D. Martinaičio ("VRS kameros" vedėjas) balsą. Kiekvieną pasakojimą lydi minimalus kiekis pašalinių garsų: dirbtinis juokas, unitaze nuleidžiamas vanduo, durų skambutis ir pan. Išklausiau visas įskaitytas humoreskas ir paūmėjus nervingumui ėmiausi trečiosios priežasties, privertusios įsigyti knygą:

3. Susipykę su humoru, bet neabejingi gerai muzikai, kompaktinėje plokštelėje ras net keturias puikias dainas.

Pirmoji daina "Beautiful pain" - tikrai smagi ir užvedanti, o visa kita - tikras "akibrokštas": "Ne mano" - pusė velnio, jei ne priedainis, kuriame pjaunama baisiai pro šalį; "Flying people" - nevykusi Queen ir A. Peniko vadovaujamo vaikų choro parodija; "Gyvenimo daina" - tikra Rūtos Lukoševičiūtės gyvenimo klaida.

Taigis, po tokios kritikos pasakysiu, kad vis dėlto reiktų pagirti už puikią knygos poligrafiją bei valiūkiškus piešinėlius. Tik įtariu, kad tos pagyros turėtų skrieti ne Lukoševičiūtės adresu. Liūdna, kad net juoktis noris. Tikiuosi, taip ir padarys p. Rūta, perskaičiusi, ką čia pritauzijau.

Taip lietuvių neprajuokinsi.