Trečioji serijos knyga kiek netikėtai buvo paskirta istorijai (turint galvoje, kad ketvirtoji enciklopedija bus skirta mitybai, galėtume daryti gan netikėtą išvadą apie šiuolaikinės visuomenės prioritetus: sveikata, seksas, mityba ir… istorija. Kaip istorikui, žinia, malonu…:-)

Taigi, ką rasime šioje alfabeto tvarka į skyrius suskirstytoje knygoje? Ogi daugybę klaidingų įsitikinimų, iliuzijų ir šiaip gražių melų, kurie mums nuo pat vaikystės įkalti į galvą ir kuriuos kalboje naudojame dažnai net nesusimąstydami, pvz., žodis "raudonodžiai". Pasirodo, indėnų odos spalvą labiau tiktų apibūdinti kaip bronzinę, o raudonodžiais juos "pakrikštijo" neišmanėliai pirmieji baltaodžiai, kurie raudonai išsidažiusių indėnų spalvą palaikė natūralia… Beje, istorikas griauna mitą ir apie indėnų nekalbumą - tyleniais jie tebuvo tik bendraudami su baltaisiais, o tarpusavyje tai net gana plepūs žmonės… Kad jau prakalbome apie indėnus, nepraleiskime ir kaubojų: 1) tarp jų visai nedominavo baltieji: kas trečias kaubojus buvo negras, o kas ketvirtas - indėnas 2) kaubojai dažniausiai jodinėjo net ant galingų žirgų, o ant mažiukų, dažnai net ponių… 3) jie buvo draugiški su indėnais, nes genant bandas šie tiekdavo kaubojams šviežius produktus 4) vesternuose rodomos muštynės salūnuose buvo neįmanomos, nes jau po pirmojo šūvio iš "kolto" kambarį apgaubdavo parako dūmų debesis ir peštukai, dusdami, turėjo sprukti laukan 5) faktai rodo, kad dauguma kaubojų žūdavo ne smurtine mirtimi, o dėl plaučių uždegimo, nes nakvodavo ant plikos žemės..

Visą šį klaidingų istorinių įsitikinimų voratinklį negailestingai ir šmaikščiai atskleidžia istorikas S. A. Mazurkevičius. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad daugelis jo kritikuojamų istorijos štampų jau seniai žinomi (antai, jog pirmas Ameriką atrado ne K. Kolumbas, o vikingai), dalis nagrinėtinų temų ir visai skamba gan keistokai (pvz.: mitas: ar kiekviename žmoguje "slypi" potencialus žudikas? Arba: mitas: ar teisybė, kad menas sulig kiekviena karta degraduoja ir miršta?), o dalis temų - kiek abejotinos (pvz., skyriai, ginantys Ivaną Rūstųjį bei šlovinantys II pasaulinio karo sovietų asus).

Tačiau vis dėlto dauguma temų žėri šmaikštumu bei vykusiai atskleistu žmonijos mąstymo inertiškumu (pvz. skyrius apie autoritetą - kažkada Aristotelis pareiškė, jog musė turi 8 kojas. Ši tezė iki pat 19 a. nebuvo nuginčyta, nors, regis nieko nėra paprasčiau - sugauti musę ir įsitikinti, jog ši teturi 6 kojas…). Šios temos varijuoja nuo filologinių (kaip, pvz., posakių "aš jūsų nesuprantu…"1, "idiotas"2, "negodiaj"3ir t.t.), pusiau bulvarinių ar daugiau linksmų (Ar seniai škotai nešioja sijonėlius?4Ar dera trečiajam prisidegti cigaretę?5Melagystės apie pomidorą6) iki nagrinėjančių gana rimtas istorijos tiesas - problemas (Ar tikrai prancūzų revoliucija buvo nukreipta prieš kilminguosius?7).

Žodžiu ši knyga - puikus būdas linksmai praleisti valandą kitą laisvalaikio, o vėliau draugų kompanijoje sužėrėti erudicija ir išmanymu…

Asmeniškai man vienu juokingiausių buvo skyriuje "Mitų kūrėjai" aprašytas I pasaulinio karo nutikimas. Vokiečių laikraštis "Kölnische Zeitung" pranešdamas apie tai, jog vokiečiai užėmė belgų Anvero miestą, pridūrė: "Miesto paėmimo proga pasigirdo varpų gausmas". Nors vokiečių laikraštis turėjo omeny, jog miesto paėmimo proga Vokietijoje skambinta varpais, prancūzų laikraštis "Maten" paskelbė: "Pagal "Kölnische Zeitung" pranešimą, Anvero bažnyčios dvasininką po miesto paėmimo privertė skambinti varpais". Anglų "Times" iškart pridėjo: "Belgų dvasininkai atsisakė skambinti varpais, kad pasveikintų miestą užėmusią vokiečių armiją ir buvo atleisti iš pareigų". Nedelsdamas įsikišo italų laikraštis "Korjere de la Serra", pranešęs: "Britų "Times" pranešė, kad nelaimingi dvasininkai, atsisakę skambinti varpais, kad pasveikintų miestą užėmusia vokiečių armiją, buvo nuteisti katorgos darbams." Tačiau rekordą vis gi sumušė tas pats prancūzų "Maten": "Pagal "Korjere de la Serra", barbarai, užėmę Anverą, pakorė nelaimingus dvasininkus žemyn galvomis vietoje varpų daužiklių - už šių herojišką atsisakymą skambinti varpais, kad pasveikintų miestą užėmusią vokiečių armiją."…

Beje, kone kiekvienas iš daugelio enciklopedijos skyrių prasideda anekdotu, juokingu posakiu ar nutikimu istorine ar panašia tematika, tad pabaigai nesusilaikysiu nepasidalinęs pora iš jų:

Susitinka dvi planetos, viena jų kitai ir sako:

- Klausyk, čia pas mane civilizacija įsiveisė… Nežinai, gal ją galima kaip nors išsigydyti?..

Kita atsako:

- Ai, nekreipk dėmesio: prieš porą milijonų metų ir pas mane tas pats buvo - pati praėjo ir pėdsakų neliko…"

1 1571 m. Amerikoje išsilaipinę ispanai paklausė vietinio indėno, kaip ši žemė vadinasi. "Jukatan" atsakė šis ir taip tai vietai prilipo Jukatano pusiasalio pavadinimas. Antroje XVII a. pusėje anglų keliautojas paklausė vietinio negro kaip vadinasi vienas iš didžiausių Kongo upės intakų. "Aruvimi" atsakė šis ir upė buvo pavadinta taip. Netoli Aliaskos salose išsilaipinę jūreiviai paklausė vietinio eskimo, kaip vadinasi ši žemė. Tie atsakė "aleut" ir saloms prigijo šis pavadinimas. Australijoje išsilaipinę britai išvydo kengūra, kurią vietiniai pavadino "ken ge roo", na ir kengūra tapo "kengūra". Bėda tik tame, kad visais čia nupasakotais atvejais vietiniais gyventojai keliauninkams sakydavo tiesiog "aš jūsų nesuprantu…"

2 Graikiškai "idiotes" reiškė "privatų asmenį", o bizantiečių dvasininkai taip vadino pasauliečius, kurie, jų manymu, visi buvo nevėkšlomis, tad palaipsniui žodis ir "apaugo" neigiama reikšme.

3 Pasirodo šiuo žodžiu anksčiau tiesiog įvardindavo rekrūtą, netinkantį karinei tarnybai.

4Jei tikėti autoriumi - tik nuo 1721 - ųjų , kai angla ten pastatė ketaus liejyklų ir didžiuliame karštyje dirbę škotų darbininkai dažnai išsirengdavo nuogi. Tai papiktinio puritoniškus liejyklų savininkus, tad darbininkai gavo "uniformas": sijonėlius, kurie netrukus paplito visame krašte.

5 Tarp rūkančiųjų populiarus prietaras - negalima prisidegti nuo vieno degtuko trims žmonėms, nes tai padaręs mirs. Pasirodo, prietaro šaknys iš britų - būrų karo (1899 - 1902). Būrai buvo greiti ir taiklūs šauliai - vos anglų apkase užsirūkydavo kareivis, jie užtaisydavo ginklą, kol rūkalus prisidegdavo antrasis - taikydavosi, na, o trečiasis paprastai jau nebespėdavo net įkvėpti pirmo dūmo… Todėl britų karo kodekse buvo įrašytas draudimas prisideginėti trečiajam, nes "Nesilaikant disciplinos ir prisidegant cigaretę nuo vieno degtuko, dera spėti, jog trečiasis žus…"

6 Prieš porą šimtmečių pomidoras laikytas nuodingu vaisiumi: JAV nepriklausomybės karo metu anglams ištikimas virėjas kartą pomidorais, kurių pridėjo į sriubą, bandė nunuodyti patį Dž. Vašingtoną. Būdamas įsitikinęs, jog prezidentas mirs, jis nusižudė, kad nereiktų kęsti kankinimų… 1774 m. Danijoje išleistoje kn. apie pomidorus rašyta: "Šie vaisiai itin pavojingi, nes išveda iš proto tuos, kurie juos valgo…"

7 Anot autoriaus vienas didžiausių klaidingų įsitinkinimų, jog nuo Didžiosios prancūzų revoliucijos labiausiai nukentėjo aukštuomenė. Iš 17 tūkstančių giljotinuotų "visuomenės priešų" bajorai sudarė tik 6, 25%, dvasininkai - 6, 8 %, o vadinamieji trečiojo sluoksnio atstovai (valstiečiai, darbininkai, amatininkai, prekiautojai) - net 85%… Beje, iliuzija ir tai, jog revoliucijos metu daugiausia žūdavo nuo giljotinos - šie tesudarė tik menką dalį nužudytųjų. Dažnai pasmerktuosius, išvedę į lygumą, tiesiog sušaudydavo surištus į "paketus" patrankų karteče… Teigiama, kad šios revoliucijos metu (nuo 1789 Bastilijos paėmimo iki 1815 Restauracijos) žuvo kas šeštas prancūzas…

Labai sveika, naudinga ir "linksmų plaučių" knyga lankstaus mąstymo žmonėms!