Raktinis (prasminis?) žodis, kurio norėtų kiekvienas autorius, tikriausiai čia būtų – intelektualas ir prasminiai sluoksniai . Juk net Danas Brownas tikina, jog rašo prasmingas knygas, o čia – ne Brownas, čia filosofijos doktorantas, televizijos laidos vedantysis, žurnalo „Pravda“ redaktorius ir kt. Sakoma, kad blogas tonas aptariant knygą, kalbėti apie autorių, juk autorius davė mums savo tekstą, tad užsiimkime juo? Teisingai, užsiimkime.

Taigi, šį tekstą parašė autorius. Ne, ne taip - Autorius. O gal net AUTORIUS. Kas dar prie teksto kišo nagus? Turbūt kalbos redaktorė(-ius). Ir tai yra blogai. Nes pagrindinė šios knygos problema – tai, kad autoriui niekas neapkarpė sparnų. Spėju, kad knyga buvo atiduota vien tik autoriaus sprendimui daryti taip, o ne kitaip. O visi autoriai – įtariu, žinau, ką kalbu – yra savimylos. Todėl jie kartais nejaučia ribų, nejaučia saiko, nes nuosavas tekstas – tai tarsi pagimdytas vaikas ir oi, kaip sunku, kai reikia amputuoti jo vieną ar kitą galūnę. Bet kartais amputacija - tai išsigelbėjimas. Kas leidyboje būna patys griežčiausi chirurgai? Žinoma, redaktoriai. Tie baisūs žmonės, kurie, anot Džeko Londono (ar Vilio Normano?), tarsi cerberiai saugo įėjimus į leidyklas, sudarko jaunųjų genijų tekstus, sunaikina jų ego. Tai štai – K. Sabolius cerberio nesutiko. Arba tas cerberis išsigando jo šlovės, jo titulų, ir pabruko visas tris galvas. O gaila – tereikėjo vieno ar kelių žmonių, kurie paprašytų, patartų arba riktelėtų „užteks, sustok, nesugadink, neperkrauk, kiekybė dar nereiškia kokybės“!.. Vieną kartą Papa Orechovas yra juokingas ir išmoningas, antrą kartą – pakenčiamas, trečią – nuobodus. Pirmą kartą Marie žavinga, jos nepraustaburniškas slengas – išradingas; antrą kartą – maloniai pažįstamas, trečią kartą – nuobodus. Vienas ilgas „būsimosios žvaigždės“ monologas yra įdomu, antras – pakenčiama, trečias – priverčia peršokinėti tekstą. Ir taip per visą knygą su nedidelėmis išimtimis.

O koks pagrindinis šios knygos privalumas? Pirmiausia – tai ironiškas požiūris. Tuo šis jaunojo filosofo kūrinys yra visiška priešingybė kitojaunojo filosofo kūriniams (../../../../../../../../boardbin/article.cgi?page=Snabzdesys) . Yra tikrai puikių ir prasmingų scenų (kadangi knyga parašyta lyg ir pjesė, lyg ir...?) – pvz., „Monologas Demonui, pasibaigęs manifestu“. Yra daug gana neįkyriai į tekstą įpintos autoriaus erudicijos (nors tų svetimų citatų kiekvieno skyriaus pradžioje tikrai nereikėjo), yra tikrai žavingo slengo, čia aš žemai lenkiuosi Kristupui Saboliui – ką jau ką, bet plūstis mokate klasiškai (tiesa, žinau bent vieną skaitytoją, kurią būtent šie plūdimaisi ir atbaidė nuo knygos, bet juk kiekvienam savo). O didžiausias knygos šarmas – iliustracijos. Būtent jos, iš tiesų, nuo pat viršelio padeda brautis per tekstą ten, kur jau norėtųsi siųsti autorių į šikučių daubą. Aišku, gal kas nors pasakys – o čia netyčiom nekopijuojami K. Vonneguto „Čempionų pusryčiai“? Net jeigu ir taip – valio, kad kopijuojami. Geriau gera kopija, nei prastas originalas.

O prasminiai, prasminiai sluoksniai, tie, kuriuos žadėjo anotacija? Mano manymu – jie giliai. Jie taip giliai užkišti po forma ir taip gerai užmaskuoti, kad tai dar viena priežastis gailėtis dėl minėto cerberio bailumo. Kita vertus, juk forma - tai irgi vertybė. Tik štai ir vėl toji lietuvių liaudis: „sutinka pagal išvaizdą, išlydi...“

Baigdamas tuščiažodžiauti, tiesiog pasiūlysiu kitą anotaciją. Štai šią:

„Jaunosios kartos intelektualo Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“ – literatūrinis jo debiutas, idealiai iliustruojantis posakį „pirmas blynas visada...“. Žaidimas, prasidedantis jau nuo knygos pavadinimo ir viršelio, perauga į skaitytojo išbandymą sriautingu autoriaus intelekto ir erudicijos domkratu, išradingomis ekstensyviomis verbalinėmis ir kontekstinėmis formomis, kuriomis idealiai užmaskuojami prasminiai teksto akcentai. Knygą galima skaityti ir pagreitintai: po tris – penkis sakinius iš kiekvieno puslapio, nepamirštant įsigilinti į žavingas iliustracijas. **

O pačiai pabaigai – keletas citatų:

Apie vaizdingumą:

MARIE: Tegul mane lyg į atviRHHHĄ erhdvĖ paleistAS kosmonautO išmatAS sudrasko interghalaktinĖS audros.

Apie maisto gaminimą:

VERONIKA: Jie išrado silikono porūšį, kuriam suteikiama šimto metų garantija

TEODORAS: Ta prasme tu seniai mirus, bet tavo papai kaip stangrūs taip stangrūs?..

MARIE: Man perh daug net tių krhūtų, kurhias turiu. Nesimato, kai gaminu.

Apie filosofiškus atsakymus:

„VERONIKA: Nepamirši manęs ten?

TEODORAS: Geras klausimas

VERONIKA: Neprivalai į jį atsakyti

TEODORAS: Gerą klausimą lengva sugadinti blogu atsakymu“

Apie sielą :

MONTVILA: „Dar man ateina į galvą kitas pavyzdys, nes aš esu DJ Monty Electro Mountain, ir tai irgi turi tam tikrą prasmę, nes elektronika ir kalnai yra giminaičiai, būtent taip, elektronika ir kalnai – tai labai arti, elektronika – tai juk supisti sielos Himalajai“

Apie tautinį charakterį:

PAPA ORECHOVAS: Jumis taip manote? Galimas daiktas... galimas daiktas, jumis ir esatce teisi. Vinok pasakykite, Marie Stefanovna, a kak tada nacionalistinė žemaitiška saprativlėnije, knižkanoscai, miškyniai banditai, už ką tas kraujas ant bitono prie televidinijos bašnios?

MARIE: Bet šiandien lietuvIO į gatvę neišvarySI, net jeigu prhie jo akių niugaliabytum jo paties bobutĘ.“

Apie prasminius klodus :

MARIJA „Supranti, kai ką nors sukuri, tau tik atrodo, kad esi atsakingas už savo kūriniją.“

Knyga, netapusi gera