Dienoraštis - žanras, kuris verčia kalbėti ne tiek apie kūrinį, kiek apie patį autorių. Norint nors patenkinamai perteikti S.Dali asmenybę, tektų parašyti apžvalgą nemažesnę nei visas jo dienoraštis. Tik vargu, ar pavyktų bent priartėti prie būdingo jai narciziško pakylėtumo, kuris atsiranda iš tokio nekuklaus jausmo kaip "aš genijus, ir viskas, prie ko prisiliečia mano ranka, yra nuostabu". O tokiu stiliumi parašyta visa knyga. Mes daugiausia žinome S.Dali kaip dailininką-siurrealistą; čia jis atsiskleidžia ne tik kaip puikus literatas, bet ir scenaristas, grafikas, mistikas, filosofas, kritikas, virškinimo problemų žinovas, - ir visur taip drastiškai subjektyvus, kad net nesutikdamas su jo mintimis, nenorom žaviesi. Iš kur berniukui tiek drąsos - taip ir norisi paklausti… Matyt, genijams viskas galima. Tuo labiau, kad S.Dali remiasi Z.Froido teorija, jog norint tapti vyru, reikia "užmušti" savo tėvą; ką jis ir daro, siekdamas įveikti visus savo "tėvus", neišskiriant nei paties Froido. Vienintelis asmuo (be jo paties), adoruojamas su tokia pat jėga, kaip kiti kritikuojami, yra S.Dali žmona Gal?, - ji net lyginama su Mergele Marija.

"Paranojinis-kritinis analitinis metodas", kurio išradėju skelbiasi S.Dali, ir kurio apraiškas matome dienoraštyje, tikrai stebėtinas dalykas. Paprastai sakant, viską reikia daryti ne taip, kaip moko visuomenės tradicijos: jei miegi puikiai - išgerk migdomųjų; jei spaudžia terminai - pasinerk į laisvalaikį… Nepaisant to keistumo, atrodo, kad jam šis metodas visada atnešdavo ne tik malonumą, bet ir pinigus. Talentu kurti meną, daryti pinigus ir išlaikyti viso pasaulio dėmesį ties savimi - dalykai, kurie vargu ar dar kam taip ilgai pavyko 20 amžiuje. Idėjos tiesiog trykšta iš šios knygos - jų užtektų šimtams "paprastų gyvenimų"; kas visgi buvo tas žmogus su "optimistiniais ūsais", atsakyti sunku. Bet knygą skaityti tikrai labai įdomu. Geriausiai jos stilius atsiskleidžia citatomis:

"Genijaus kasdienybė, jo sapnai ir virškinimas, ekstazės, nagai ir slogos, gyvenimas ir mirtis absoliučiai skiriasi nuo likusių žmonių" (50 p.); "Pats paprasčiausiais būdas išvengti kompromisų dėl aukso - turėti jo pačiam. Herojus niekam netarnauja! (71 p.); "Kai aš miegu arba tapau, iš malonumo seilėjuosi" (74 p.); "Nebijokite tobulumo! Jis jums nei kiek negresia" (93 p.); "Nemirtingumo paslapties reikia ieškoti ekskrementuose" (103 p.); "Prustui pavyksta iš vėžio padaryti muziką - Dali, atvirkščiai, muziką sugeba paversti vėžiu" (110 p.); "Svarbiausia pasaulyje - tai Gal? ir Dali. Po to eina vienas Dali. Trečioj vietoj - visi likusieji, suprantama, tarp jų ir vėl mudu" (125 p.); "Mano technika pasiekė tokio tobulumo, kad net mintyse negaliu įsivaizduoti tokios nesąmonės kaip savo mirtis" (135 p.); "Raganosio užpakalis yra ne kas kita kaip per pusę sulenkta saulėgrąža" (162 p.); "…aš esu nenutrūkstamos intelektualinės erekcijos būsenoje" (167 p.); "Kuo abstraktesnė tapyba, tuo arčiau abstrakcijos piniginė jos vertė" (171 p.); "Tarp pačių aštriausių ir pikantiškiausių hipersibaritiškų mano gyvenimo malonumų yra ir bus džiaugsmas gulėti saulėje aplipusiam musėmis" (221 p.).

Knygoje taip pat yra platus įvadinis straipsnis, nemažai iliustracijų ir keli priedai: atleiskit, "Oro gadinimo instrukcija", labai pamėgta S.Dali, traktatas apie muses, S.Dali poema, skirta Pikaso, ir pora knygos herojaus pažįstamų straipsnių apie jį.

P.S. Ši knyga yra išversta ir į lietuvių kalbą, bet nepavyko jos rasti.

Genijams ir jiems prijaučiantiems