Pamenu, tada buvo antrojo mileniumo pabaiga, ir visi be išimties postino įvairiausius topus. Kas geriausių šimtmečio filmų, kas geriausių muzikos albumų, kas gražiausių mašinų modelių, kas knygų, kurios vertos vadintis klasika. Būtent tarp pastarųjų radau Beckett’o trilogiją. Šalia Šekspyro “Otelo”, , Dantės “Dieviškosios komedijos”, Ovidijaus “Metamorfozių” ir kitų, su kuo mus per prievartą supažindino vidurinėje mokykloje. Manykim, kad pasirodžius lietuviškai J. L. Borges, S. Rushdie, A. Doblin’as, ir S. Beckett’as bus taip pat nesavanoriai grūdami ateinančiai kartai. Nematau tame nieko blogo, veikiau tik teigiamas puses. Nors yra viena neigiama - po Beckett’o visos kitos išliaupsintos rašliavos nebesiskaito, atrodo (o gal ir yra) pigios, lėkštos, paviršutiniškos ir nevertos laiko gaišimo. Tačiau ne skaitymo ir juo labiau Beckett’o idealizavimui yra skirtas šis tekstas...

Po pirmosios S. Beckett’o trilogijos knygos “Molojus” nebuvo likę jokių iliuzijų, kad antroji,- “Malonas miršta”, visus klaustukus pavers taškais. Išankstinė nuostata net neleido tikėtis, kad bus lengvai nuspėjamas ryšys tarp “Molojaus” ir “Malonas miršta”. Tačiau jis buvo daugiau negu akivaizdus, nors susipažinus su kita Beckett’o kūryba (beje jau turime lietuviškai knygą “Prancūziški apsakymai”) gal per daug drastiška taip teigti, nes visur vyrauja tik jam vienam būdingas pasaulis ir, daugumos nuomone, absurdo teatro atmosfera. Tad nieko nuostabaus, kad knygoje “Malonas miršta” vėl stovima ties žmogaus metamorfozės ištakomis, vėl regime net baisiausiame sapne nematytą pasaulį, ir vėl genijaus plunksna pagimdytose klajonėse ieškome būties supratimo.

Jeigu “Molojų” galima buvo pavadinti “kelio knyga”, tai “Malonas miršta” tiktų “lovos knygos” etiketė. Čia daug ryškiau atsiskleidžia rašymo ir įkalinimo lovoje tema: be dviprasmybių pasakoma, kad mirštantysis herojus iš abiejų pusių nusmailintu pieštuku keverzoja į storą sąsiuvinį tą menką dalį tų dalykų, kurie šauna į galvą, nors jis tiki, kad tie dalykai yra svarbiausi (104 psl.). Galop Malonas prisipažįsta, kad “Tai – mano gyvenimas, tame sąsiuvinyje” (131 psl.). Ir spėju, kad kažkieno gyvenimas pasibaigs sulig to sąsiuvinio paskutiniu puslapiu. Šiuo atveju “ viskas bus baigta su Merfiais, Mersjė, Molojais, Moranais ir kitais Malonais” (81 psl.). Malonas rašo, kad sužinotų, ką, kur ir kaip priėjo. Kaip jis pats tai įvardija – atlieka savo gyvenimo inventorizaciją.

Nieko nuostabaus, kad Malonas miršta, gi jam jau 84-i ( trisdešimt tūkstančių prieš tai prabėgusių dienų). Ilgas nueitas kelias, švininė realybė ir dar likusios svajonės. Pasiilgta galimybė šliaužioti, kaip tai darė iki šiol: skaudžiai, purvinai ir iki visko galo. Noras susigražinti, velnias žino kur, dingusią Lazdą. Svajonė sučiupti mažą mergaičiukę, užsmaugti trim ketvirčiais ir priversti ją paduot lazdą, atnešt sriubos, ištuštinti naktipuodžius, paglamonėti, nusišypsoti, pabūti šalia ir eiti paskui katafalką ašarojant. (130 psl.) Argi ne to geidžia dauguma sukriošėlių, kurie dėl katalepsijos patys nebepajėgia pakilt iš lovos, tačiau nekarpytais rankų nagais gali skaudžiai įžnybt į jauną mėsą? Pasirodo, Malonas ne išskirtinis. Jis toks kaip mes, tik jam nedaug liko. Daug mažiau nei kiekvienam iš mūsų. Anksčiau jis darė viską, kad prastumtų laiką. Dabar jau nebe. Žmogus sendamas keičiasi. Kol galop jis įkalinamas būtyje ir ima į save žiūrėti iš šalies. Nebesuvokdamas kokie prisiminimai yra apie jį patį, kokie išgalvoti, kokie susapnuoti. Tačiau svarbu „Užlietam lavos išlikti šaltam kaip marmuras – štai kada pamatai, ką reiškia būti žmogumi“ . (105 psl.)

Šioje knygoje istorija gimsta iš istorijos. Pasakotojas pasakoja istoriją, tačiau kartais pamiršta, ką pasakoja, o kartais - kad pasakoja, tačiau įdomiausias klausimas yra „kodėl?“. O tai suvokti skaitytojui dar sunkiau. Viena istorija greitai keičia kitą, kartais atskirta pastraipa, kartais tik kableliu, kartais išgalvojimai pratęsia pasakotojo mintis, kartais atvirkščiai. Visa tai duoda „gyvo“ teksto įspūdį, ir skaitant neleidžia nustoti būdrauti. Žiūrėk, praleisi pro akių tinklainę pusę sakinio ir liksi pakibęs su klausimu „o apie ką dabar rašo?“. Nors dar dažniau keliskart perskaitytas tas pats sakinys pakabina neką mažiau klausimų.

Autorius pagaliau pasako, kokią reikšmę turi kišenėse saugomi ir čiulpiami akmenukai. Ir tuo vėl leidžia bei verčia dar kartą grįžti prie „Molojaus“ ir prie akmenukų žongliravimo scenos. Ir taip ne kartą laksčiau nuo vienos knygos prie kitos. Rodos,veikėjus gali ant pirštų suskaičiuoti, tačiau visi jie arba pilki, arba prasideda iš M. Kai kas pasakytų, kad „durnizmas gilintis į tokį absurdą“, tačiau aš iš to gavau naują požiūrį į romaną.

Ir, po velnių, kad ir kaip būtų keista, gerai pagalvojus, suprantu, kad tai nėra knyga apie vienatvę, liūdesį ar neapykantą, viskas sukasi apie gyvenimą, stovint ties mirties slenksčiu.

Ir dar keisčiau, kad knyga nesibaigia tašku: kas nutiko? Malonas mirė berašydamas? Maloną (Morisą) nudėjo kirvuku? O gal tiesiog baigėsi inventorizacijos sąsiuvinys? Ar grafitas? Kas žino..

Ne taip seniai maniau, kad Kundera ir Faulzas yra romanų rašymo dievai, tačiau Beckett‘as yra anų dievų Dievas. Jis sugeba kankinti ir marinti ne tik patį herojų, bet ir skaitytoją. Beskaitant „Molojų“ ėmė skaudėti kojų sąnariai, tačiau tai tik fizinis trūkumas, mažmožis palyginus su išgyvenimais, kurie apėmė po to, kai Malonas išslydino iš rankos pieštuką ir pavogė iš skaitytojo keturiasdešimt aštuonias valandas, per kurias buvo pabaigta viskas, kas siejasi su Malonu ir, per kurias įvyko kažkas linksmo. Beckett‘as rašydamas žaidžia su viskuo: žodžiais, teksto struktūra, pasakojimo ritmu, istorijos laiku, detalių kryžminimu su abstrakcijomis ir skaitytojo įtraukimu į tik jam vienam suvokiamų taisyklių žaidimą.

Skaitant Beckett‘o kūrinius imu jaustis realybėje susidūręs su reliatyvizmo principu: knygos viršelis tas pats, raidžių šriftas tas pats, puslapių skaičius toks pats, tačiau knygos turinys ir jo suvokimas mano sąmonėje sulig kiekvienu pakartotiniu skaitymu vis kinta. Mistika, neleidžianti suvokti, kaip mūsų suvargusios šalelės literatai iki šiol kalbėjo apie romano kaip žanro magiją patys neskaitę Beckett‘o. Kaip sakė Parulskis apie grafomanus, taip aš apie literatus, nesugebančius pažvelgti toliau A. Churgino pasenusių vertinių, : „šaudyti juos“. Niekada nemaniau, kad dėkosiu valstybei už jos indėlį į kultūrą, tačiau jei ne valstybės stipendija vertėjai Violetai Tauragienei, tai kaži, ar išvis kada nors Becket‘o trilogija būtų atgulusi dulkėti Lietuvos knygynuose, o jei ir būtų, tai apie vertimą geriau būtų nekalbėti. Šiuokart sakau be jokios ironijos: „Ačiū, Lietuvos valstybe, ir ačiū tau, Prancūzijos kultūrinės politikos institucionalizacija“. Ir tikrai ne ačiū leidyklai,ant nugarėlės pripostinusiai G. Josipovici, Ellmano ir H. Pinterio pasisakymų apie trilogiją. Net leidus pasirinkti tinkamus atsakymus retas tūlas žmogelis atspės, kuris iš jų yra 2005 m. literatūros Nobelio premijos lauretas, kuris akademiniams studentams žinomas kaip veikalo „Pasaulis ir knyga“ autorius, o kuris tiesiog tokių rašytojų kaip J. Joyce, O. Wilde ir Beckett‘as biografas.

Tam kartui būtų viskas apie knygą, jos autorių ir šiaip papaistymus literatūrinių vertybių tematika. Lauksime paskutiniosios trilogijos dalies, kad galėtume galutinai nusimarinti iš laimės beskaitant.

Modernus romanas dabar, nors parašytas prieš pusę amžiaus