Taigi, Molojus. Luošys, kuris baigia mirti savo motinos kambary, margina puslapius apie tai, kas jam svarbu, kas jam liko ir ką jis pamiršo. Savo rašymu jis atsisveikina su gyvenimu, todėl koks skirtumas, ką jis rašo. Vyrui, kuris primargintus puslapius paima, ir kartais palieka už juos pinigų, nepatinka toks rašymas, kurio ir rašymu negali pavadinti, bet rašytojui tai mažiausiai rūpi. Rašytojas keliauja pas savo motiną, kuri gal jau seniai mirė, gal jau palaidota, o gal dar nepalaidota – tai nesvarbu. Daug nesvarbiau negu Kamiu „Svetimas“ veikėjui buvo nesvarbu, kada ir ar jo motina mirė. Molojus jau keliauja pas savo motiną; pamiršęs jos vardą ir adresą jis eina, nors to negalima pavadinti ėjimu, nes jo abi kojos nesilanksto, o viena daug trumpesnė už kitą; Molojus važiuoja dviračiu pas motiną, kuri padarė viską, kad jo neturėtų, nors vargu tai galima pavadinti važiavimu, nes dviratis neturi grandinės, o ir minti jis negali, bet kelionė vyksta. Skaitytojas veik kiekviename puslapyje turi alternatyvą pasirinkti savo erdvę ir jos atributus. Tokios fantastiškos galimybės realizavimui pateikiu pavyzdį: „ Kadangi mėnulis slinko iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę slinko kambarys, arba, galimas daiktas, abu slinko sykiu, arba abudu slinko iš kairės į dešinę, tik kambarys slinko lėčiau negu mėnulis, arba iš dešinės į kairę, tik mėnulis slinko lėčiau už kambarį. Bet argi galima kalbėti apie kairę ir dešinę tokiomis aplinkybėmis? “

Grįžtant prie Molojaus, tai du ramentai, kurie labiau - našta negu pagalbininkai, ir kelias su retomis minčių stotelėmis nuveda jį į pamiškės griovį ir ten palieka. Ir Beckett‘as taip pabaigia trilogijos pirmosios knygos pirmą dalį. Tokia pabaiga panėšėja labiau į įžangą, kuri sukelia sąmyšį ir verčia skaitytoją pasijausti esant kvailesniam už silpnaprotį Molojų. Dar nepradėjus knygos antros dalies perbėgu atminty (kiek galima atsiminti tai, kas visiškai nevyko) keletą momentų,- būtent, Molojaus savanorišką įkalinimą pas Lus: kodėl man kyla vaizdinys, kad S.Kingas iš čia nugvelbė „Mizerės“ idėją, o Molojaus mąstymo matematiškumą „paskolino“ I. Ambjornsen‘as keistuoliui Elingui? Ar tai tik fikcija? Kaip ir Molojaus kelionė? Į pastaruosius klausimus neatsakė ir antroji knygos dalis, nes visas romanas yra vienas didelis klausimas. Ar tai iš viso romanas?

Antroji dalis, antroji kelionė, antras antiherojus ir dar vieno gyvenimo ataskaita. Žakas Moranas gauna atvykusio darbdavio Gaberio instrukcijas: jis turi išvykti dabar, ir su sūnum. Žakas yra labai tikintis agentas, kuris išvyksta dėl Molojaus bylos, tačiau niekas nesužinos, kokia ta byla (ar reikia Molojų gelbėti iš pamiškės griovio? ar reikia Molojų nužudyti?), nes Žakas visada vengė galvoti apie Molojaus bylos esmę. Vengia apie esmę kalbėti net pats autorius ir glumindamas skaitytoją rašo apie pasirengimą ypatingajai kelionei į nežinia kur ir nežinia ko. Galop imi suvokti, kad net pats Moranas rengiasi išvykti „ visiškai nenutuokdamas, ką įsipareigojo padaryti, nepasitikslinęs žemėlapyje nei tvarkaraštyje, neapsvarstęs nei kelionės, nei jos etapų problemų, abejingas meteorologinėms perspektyvoms ir tik neaiškiai tenutuokiąs apie tuos įrankius, kuriais reikėjo apsirūpinti, apie galimą tos ekspedicijos trukmę, apie pinigų, kurių prireiks, sumą ir netgi apie darbo, kurį reikės atlikti, pobūdį, vadinasi, ir apie priemones, kurias teks taikyti “. Taigi tėvas ir sūnus išvyksta į Molojaus šalį, ir keliasdešimt knygos antros dalies puslapių, kurie, kaip maniau, esą suprantamesni negu Molojaus kelionės mezginys, ir kurie, rodos, tuoj paaiškins visas mistines mįsles, staiga virsta į fantasmagorišką skautų žygį, kuriame žaibiškai įvyksta Morano metamorfozė. Dievobaimingas vyriškis užtikrintai virsta Molojaus antrininku: kojos ima nesilankstyti, psichika pakrinka, laiko suvokimas ima lietis su mintimis ir vaizdiniais, o netrukus lyg Mefistofelis atsiranda darbdavys (Gaberis), kuris duoda įsakymą Moranui grįžti namo.

Keliaprasmiška Morano kelionė namo truko visą žiemą. Tai nebuvo grįžimas su aukščiausiuoju ( Dieve, kuris nebesi danguj nei žemėje, nei pragare, nenoriu ir netrokštu, kad tavo vardas būtų šventas, tujen ir pats žinai, kas tau dera ), veikiau - su nelabuoju, kurio balsas nurodinėjo ir patarinėjo. Tai buvo virsmo kelias, kuriame Moranas transformavosi į Molojų. Sugrįžo į Molojaus nepažįstamą kūną. Sugrįžo namo. Tik tai nebuvo sugrįžimas. Nebuvo namai.

Ir aš, skaitytojas, vieną mirksnį maniau, kad perpratau Beck?tt‘ą, ir jo „Molojų“. Kaip panašiai manė ir tie, kurie 1969 m. skyrė Beckett’ui literatūros Nobelio premiją. Tačiau tai buvo tik mirksnis. Tik manymas.

Antiromanas