Tikrame kare niekas nežino, kieno jis pusėje, kariaujama be vėliavų, komentatorių ar nugalėtojų. Tikrame kare nėra net priešo.

Šiandieniniai pokalbiai apie J.G. Ballard‘ą mūsuose sukasi veik tik apie neseniai pasirodžiusią jo psichopatologinę „Avariją“, bet nereikia pamiršti, kad britas visų pirma išgarsėjo mokslinės fantastikos kūriniais. Tiesa, kol kas lietuviškai tik „Eridanas“ prie Aizeko Azimovo romano „Akmenėlis danguje“ išspausdino jo apsakymą „Trylika į Kentaurą“, o garsiojo postapokaliptinio romano „Paskendęs pasaulis“ (Drowned World) ar psichopatinių vizijų rinkinio „Žiaurumo paroda“ (The Atrocity Exhibition) lietuviškai, matyt, teks dar netrumpai palaukti. O kol kas verta paklaidžioti po lietuviškai turimą, karinės tematikos, patį literatūriškai paprasčiausią (bet ne prasčiausią – netgi geriausią) J.G. Ballard‘o romaną „Saulės imperija“ (Empire of the Sun).

Ir čia reiktų iš karto perspėti, kad perskaičius aprašą knygos nugarėlėje, gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad kūrinys yra šimtu procentų autobiografinis. Skaitant su tokiu įspūdžiu gal ir knygos poveikis būtų stipresnis, tačiau to stiprumo pakanka ir taip, todėl nukrypti nuo faktų komercijos labui nevertėtų.

Ballard‘as tikrai iki šešiolikos metų augo Šanchajuje, pergyveno Antrąjį Kinijos-Japonijos karą, vėliau virtusį Antruoju Pasauliniu, trejus metus su tėvais buvo internuotas Longhua civilių asmenų sulaikymo centre, daug matė, patyrė ir tą patyrimą panaudojo kaip dokumentinį apvalkalą romanui „Saulės imperija“. Deja (o gal, ačiū dievui, kad rašytojui neteko patirti tokių kančių, kaip romano pagrindiniam veikėjui) romano pagrindinė siužetinė linija ir personažai yra pramanyti. Ieškantieji tikrųjų faktų turėtų imtis prieš rašytojo mirtį išleistos autobiografijos „Gyvenimo stebuklai“ (Miracles Of Life).

Autorius pagrindiniam “Saulės imperijos” veikėjui, vienuolikmečiui anglų kolonistų vaikui, duoda savo vardą — Džimas Grahamas. Vaikis nerūpestingai gyvena margajame Šanchajuje su tėvais, kol po Pearl Harboro puolimo japonai, okupuoja miestą ir atskiria berniuką nuo tėvų. Vaikas iš pradžių netgi naiviai tiki, kad tai jis pradėjo karą ir susidomėjęs keliauja po realų žaidimo lauką, kuriame viskas greitai keičiasi ir kur dyla tėvų veidų kontūrai. Džimas bastosi apokalipsiškomis gatvėmis ir tuščių namų koridoriais, lyg Tarzanas džiunglėse bando susimedžioti vis rečiau aptinkamo maisto, perskaito „Alisą Veidrodžio karalystėje“ — knygą apie jaukų ir ne tokį keistą kaip jo pasaulį, nesėkmingai vis bando pasiduoti japonams, kol vieną dieną „nusišypso laimė“ patekti į Longhua stovyklą, kur atėjusieji likdavo iki mirties.

Skaitytojas Džimo akimis stebi aprašomą laikotarpį, jaučia pasakojimo atmosferą, bręsta kartu su jaunuoliu, kuris knygos pradžioje buvo tėvų apsaugotas nuo bet kokio negatyvo, išpaikintas, išpuoštas, o vėliau tampa paaugliu, vienumoje kovoja už būvį, praktiškai pažįsta gyvenimą ir mirtį, egzistuoja vienoje draugijoje su alkiu, troškuliu, nepritekliumi, purvu, ligomis ir kitais žmonėmis-vilkais. Ballard‘as sotiems vakariečiams piešia siurrealistišką patirtų išgyvenimų atmosferą ir sufleruoja, kad būtent tame gyvenimo periode pažino ir persisunkė savo kūriniuose liejamu slegiančiu atšiaurumu ir pačiame paviršiuje pulsuojančia, vos suturima beprotybe.

Šiandien, praėjus maždaug savaitei po knygos užvertimo, galiu prisipažinti, kad tiek skaitant, tiek dabar man prieš akis tebestovi saldžiosios bulvės ir musės. Tiek daug jų niekur neteko skaityti. Musės kelia puotas ant dvėselienų, ant išmatų, ant maisto, ant mirusiųjų ir gyvųjų. O gyvieji su Džimu priešaky minta tik saldžiosiomis bulvėmis ir degraduoja.

Sunku skaitytojui atsigauti po tokių negailestingų karinių realijų, kurios nesibaigia net pasibaigus oficialiam karui. Ballard‘as nepateikia išsamaus epilogo, o knygos viduryje užtiktas sakinys („Ponas Makstedas neklydo sakydamas, kad pasibaigus karui tikrosios belaisvių nelaimės ne baigsis, bet prasidės.“) leidžia numanyti, kad tolimesnis, pokarinis Džimo ir kitų veikėjų beigi pačio autoriaus gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Žingeidieji apie vėlesnius Džimo išgyvenimus parvykus į Angliją gali pasiskaityti lietuviškai kol kas neišverstame tęsinyje „Moterų gerumas“ (The Kindness of Women) .

Reikia porą žodžių pasakyti ir apie vertimą. Akivaizdu, kad vertėjai Irenai Jomantienei nebuvo lengva: tekstas kupinas kiniškų, karinių, techninių, jūrinių detalių, greičiausiai dėl to ar dėl originalaus teksto ypatumų vietomis versti sakiniai dėl keistokos žodžių tvarkos buksuoja — tenka skaityti keletą kartų kol suvoki, ką norėjo pasakyti. Tai ypač pastebima ilgesniuose sakiniuose, kur šalutinis sakinys ilgesnis už pagrindinį. Pvz., kad ir pats pirmasis romano sakinys: „Karai Šanchajų užklupdavo anksti, gindami vienas kitą kaip Jangdzės upėje jūros potvyniai ir atoslūgiai, kurie parplukdydavo atgal į šį atgrasios prabangos miestą visus nuo Bundo laidotuvių molų vandenin paleistus karstus“.

Ps. Knygoje daug ryškių, autentiškų detalių, gyvų epizodų, kurių visų čia neaprašysiu, bet būtent jų trūksta Steveno Spielbergo ekranizacijoje, kurios visgi nereikėtų nurašyti dėl saldoko sentimentalumo: filme dar tik trylikametis Christian‘as Bale‘as suvaidino tikrai įtikinamai ir nepriekaištingai.