Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2001-03-19
Dar įžangoje autorius nedviprasmiškai pasisako, kokie knygos rašymo principai: pirmasis, kad tai - ne kino istorija ir jo apžvelgiamų filmų pasirinkimas gana subjektyvus, nesvarbu, patiks tai skaitytojui ar ne; antrasis - S. Macaičiui kine svarbiausia - režisierius, "jo organizacinė bei meninė valia, suburiant įvairiausių sričių talentus, turėjimas ką pasakyti, lemia filmo sėkmę ar nesėkmę", nors antrojo principo autorius knygos struktūroje ir apžvalgose ne visada laikosi.
Tačiau apsiriks tas, kuris mano, kad šis leidinys - tik snobui kinomanui. Jau viršelis, ant kurio puikuojasi Gulietta Masina - Kabirija iš F. Fellini juostos "Kabirijos naktys", Forestas Whitakeris - Šuo Vaiduoklis iš "Šuo Vaiduoklis: Samurajaus kelias" ir Humphrey Bogartas - Semas Speidas iš "Maltos sakalo" parodo, kad kritikas ryžosi paliesti platų juostų spektrą, rašydamas pakankamai universalią knygą, kurioje rasime netgi "Titaniką" (tiesa, ne iš gerosios pusės, o kaip kino golemą bei kažkodėl pamiršus šįsyk ir režisierių). Be to, pripratus prie kandaus, o kartais ir pikto S. Macaičio recenzijų stiliaus, bent jau man daug maloniau skaityti, kada rašoma taikiau - juk tai dažniausiai autoriaus mėgiami filmai.
Manau, ši knyga vertinga keleriopai: viena, kaip šviečiamasis, pažintinis leidinys - nors ir teigdamas, kad ji ne kino istorija, autorius vis dėlto prisilaiko tam tikros chronologijos ir ją pavartęs tikrai nelieki įmestas į kino juostų šūsnį ir sugebi susidaryti įspūdį apie pasaulinį kinemotografą; antra, kaip parankinė knyga kino mėgėjui: tiesiog susižymi paukščiukus prie nematytų juostų ir pasistengi jas "susimedžioti". Kol kas nebuvo, kad likčiau nusivylęs autoriaus rekomendacijomis, nors, aišku, senąsias juostas žiūrėti yra sudėtinga pripratus prie dabartinio kino…
Vis dėlto, jeigu reikėtų nuspręsti, kuri knyga geresnė - ar David Parkinson "Kino istorija" (R. Paknio leidykla, 1999) ar ši, savo balsą atiduočiau už poną Macaitį. Ir ne todėl, kad jis nemėgsta komercinio kino, kad jis tyčiojasi iš Holivudo (juk tai taip populiaru - tyčiotis iš Holivudo ir laikyti juos idiotų kompanija), o tiesiog todėl, kad knyga man patiko, todėl, kad ji duoda peno "dūšiai". Tačiau dar kartą noriu pabrėžti, kad tai - ne kino filmų katalogas, ne kino istorija, o tik vieno žmogaus požiūriu tam tikrais, kartais visai moksliškais kino meno aspektais, vertingi, daugiausia nekomerciniai, filmai.
Beje, linksma būnant diletantu kino kritikos metro darbe rasti tokių šypseną keliančių ir kategoriškų teiginių. Pvz., kalbėdamas apie Paulį Verhoeveną autorius rašo: "Kodėl turime tai žinoti, jeigu net visai kompetentingi amerikiečių kino žinynai pristato jį kaip "Dutch" - t.y. daną (gal čia pastarųjų metų danų kino išpopuliarėjimo įtaka)?", nes anglų kalbą išmanantis žmogus, o neišmanantis - atsivertęs žodyną, sužinos, kad "Dutch" angliškai - visgi olandas.
Ir dar, norėčiau paminėti faktą, kad šią "Vagos" seriją inicijavo bei iš Sauliaus Macaičio knygos parašymą "išreikalavo" jaunas lietuviškos fantastikos rašytojas Gediminas Kulikauskas. Tikrai jam ačiū.
Informatyvi, nors ir subjektyvi knyga apie dėmesio vertus filmus
knyga butu tikrai sauni, jei p.Macaitis isidrasintu siek tiek atnaujinti savo paziuras.
vienintele priezastis, kodel nera tiek daug moteru rezisieriu(sitoje meno srityje jos tesudaro nepilnai 10 procentu), mano akimis yra tai, kad tiek daug vyru dusauja apie ju gleznuma, kad nera sunku juo pacioms moterims itiketi. ypac Lietuvoje, ganetinai senamadisku paziuru salyje, kur feminizmas dar tebeasocijuojasi su vyru neapkentimu ir apibreziamas kaip tik moteriskas judejimas. kinas Lietuvoje yra ekstremaliai vyru apsesta sritis, kad ir kokius fantiskus filmus statytu moterys, vis vien jos tebus tik isimtys is bendros taisykles. vyrams daug lengviau patapti filmu rezisieriais. juk tebegyvuoja musuose 'vyriskojo genijaus mitas'. jaunam rezisieriui labai lengva save identifikuoti su kitais senais rezisieriais. vyrais. nesunku igyti nedvejojamo pasitikejimo savimi. o moteris, budama ne menkiau talentinga, i sita vyru apsesta sfera ateina daug sudetingiau. identifikuoti save galima tik su nepaprastai jautrius ir zmogiskus filmus kuriancia lapinskaite. ateina, zinoma, ir naujos. giedre beinoriure. bet tai tik mazyte isimtis. todel tiek kartu saves klausiama, ar tai tikrai mano sfera, kai kaktomusa susitrenki su nepaprastu pasitikejimu savimi spinduliuojanciais jaunaisiais rezisieriais vyrais. sumeluotu pasitikejimu. kokia tvirta moteris rezisiere turi buti, kad galetu atremti visas isankstiniu nusistatymu kupinas senuju sios profesijos atstovu diskusijas, graudenimus, kad tokia sekinanti profesija moteriai netinka. protestuoju. as nezadu tiketi, kad esu gleznesne uz bet kuri vyra. netikiu, kad reikia itin daug fizniu pastangu sicia. mitas. galiu pakelt ir rankose tris valandas istureti kamera. sudetingu fiziniu darbu nera, kur gal ir galetu buti koks nors lyciu skirtumas. visus kitus nuosirdziai neigiu. gal tik vieninteli pasilieku. kad tos, kurios ateina, yra nepaprastos ir daznai ju filmai buna daug jautresni nei vyru. nes tikejimas ju tikras. paciu issiugdytas, o ne lengvai is visuomenes normu igytas. todel nuliudau skaitydama sita p.Macaicio knyga. Graudu, kad jus taip tikit, o ypac graudu, kad budamas tokiu ryskiu visuomenes veikeju dar ir taip garsiai kalbat.
visas feminizmas suprantamas kaip moteru pagraudenimai, o ne kaip abi lytis liecianti problemba. ir problema gili.
as, tiesa sakant, jau itin pavargau identifikuot mane visa savo gyvenima su vyrais ir ju problemom, su ju filmuose rodoma ju sampratom remiama tikrove.
jau gana.
ir uz tai tokie kritikai kaip ponas macaitis itin liudina. ne. nebeliudina. siutina.
mums, man rods, liudet gana. o pasiutimas gali itin kreatyvus but.
tai, seserys, uz kameru ir sokit per galva visiems uzsisamanojusiems patriarchams!
(sios zinutes autorius vertina moteris, ir ju kina, taciau labai nemegsta feminizmo:)
ir tai mane dziugina.
as is karto leisdamasi i gilia diskusija, garsiai atsiriboju nuo feminisciu militarisciu ekstremisciu, kurios man pridaro daug zalos. ir visoms kitoms feministems. nes kovos tiklas kitus patraukti i savo puse. leisti visiems praregeti. o jos savo demonstracijom 'nupjaukim peni' prigadina tiek, kad tamstai feminizmas ima asocijuotis su vyru neapkentimu. nors, antra vertus, jas suprasti man kartais ir nebuna sunku. kartais nuosirdziu aiskinimu nepakanka. diskusijos niekur nebeveda. kartais politikai kasydami riebius pagurklius, prilygindami moteris skylems, diskutuoja prostitucijos iteisinima, ar isprievartavimu aukos turi nuodugniai nupasakoti, ka tuo metu vilkejo. arba paprasciausiai penki trylikmeciai isskete kojas ant tureklu neleidzia man praeiti ir garsiai replikuoja mano kuna. arba turiu kaskart vimdintis ziurint i begalves moteris su didelem krutinem ir stringais demonstruojancias porsus arba koki suri, arba kine rodomus objektus. moters role kaip moteri. arba skaitant pono macaicio kai kuriuos ganetinai ekstremistiskus straipsnius. tada supranti kokios visuomenej bandai spurdeti. tada viskas atsitrenkia i ta pati taska. ir kartais, tiesa sakant, kyla noras iseit i gatves is nevilties pasukaut 'nupjaut ta dideli patriarchalines visuomenes pasididziavima!'
bet va dabar aiskinu jums be agresijos. tik noredama atsargiai prisijaukinti.
o moteru gerbimas ir yra feminizmas, mano supratimu.
niekas kitas.
arba papasakokit, kaip jus tai suprantat.
nes mes nestovim skirtinguose laukuose.
mes tik diskutuojam.
noriu diskusijos.