Savas kambarys

Apie knygą: Virginia Woolf – Savas kambarys
Leidykla: Charibdė (2009)
ISBN: 9789955739111
Puslapių skaičius: 112

Taip, čia tas kūrinys, kuriame pateikiama garsioji išvada -  „kad galėtų kurti, moteris privalo turėti savą kambarį ir bent penkis šimtus svarų pajamų per metus“.

Plona knygutė su daug pasibraukymų: tokia tapo Virginia Woolf esė „Savas kambarys“. Ne taip seniai leidykla „Charibdė“ paleido antrąjį tiražą. Šįkart solidesniu storu viršeliu, nors man mielesnis buvo senasis, kišeninis formatas, kurį skaitant viešose vietose netrukdavau nusikelti į XIX a. pirmos pusės gūdumas, kur moteris buvo nepilnavertė visuomenės dalyvė.

Keistas jausmas vyriškiui skaityti feministinį tekstą - jaučiausi valgomas su batais ir šiek tiek raudonuojantis už tuos patinus, kurie ne taip seniai dominavo nuo iki (išskyrus vaikų gimdymą ir puodų šveitimą) draudė moteriai vaikščioti universiteto kiemo veja, nors patys ją trypė be gailesčio, į biblioteką buvo įleidžiamos tik lydimos koledžo profesoriaus arba pateikusios rekomendacinį laišką. Šiandien situacija kažkiek pasikeitė, bet lyčių lygių galimybių priežiūros struktūros tikrai dar turi ką veikti, tad „Savas kambarys“ tikrai nėra moralinė atgyvena.

Esė sudarytas pranešimo „Moterys ir literatūra“ pagrindu ir ją galima skaityti dvejopai: kaip įžvalgų straipsnį su šiek tiek istorinių faktų apie moters sunkią kelionę į savarankišką, nepriklausantį nuo vyro, literatūrinį pasaulį ir kaip literatūrinį kūrinį, kuriame Woolf su jai būdinga minčių srauto maniera dėsto pasakojimą apie tai, „kuo galėjo būti Šekspyro sesuo“.

Taiklūs klausimai ir atsakymai, vyriškai logiški pastebėjimai ir išvados, jokio verkšlenimo dėl susidariusios situacijos, autorės stiprumas, užsispyrimas ir valia sklinda iš kiekvieno sakinio. Vyrai gauna velnių, kam moterims, apie kurias kuria poemas, kurioms dainuoja serenadas ir rašo sonetus, primeta visuomenėje išlaikomos „purvabridės“ vaidmenį, tačiau nepaliekamos nuošalį ir silpnosios lyties atstovės, kurios gauna pylos dėl savo neveiklumo:

„Jaunos moterys,- pasakyčiau aš, ir prašom susikaupti, nes pradedu savo moralą,- jūs, mano manymu, esate tiesiog apgailėtinos neišmanėlės. Nė sykio nesate padariusios bent kiek reikšmingesnio atradimo. Nesugriovėte nė vienos imperijos, nė karto nevedėte karių į mūšį. Šekspyro dramas parašėte ne jūs ir nė vienai barbarų rasei jūs nenešėte civilizacijos šviesos. Kuo gi galėtumėte pasiteisinti?“

„Savas kambarys“ – lyg moterų emancipacijos manifestas, skirtas visiems vyrams, tad gėda jo nežinoti tiek moterims, tiek vyrams.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt