Kiekybė – nes kas lieka iš šimto devyniolikos puslapių atėmus keliolika nuotraukų, ištraukas iš kitų knygų apie poetą ir lyg siūlas per puslapį nusidriekiančius P.Širvio eilėraščių posmus bei rankraščių faksimiles? Dar reikėtų turėti omenyjepuslapius, kuriuose yra R.Šavelio atsiminimai apie save, kitus to meto rašytojus. Taigi lieka kažkas, ką išleidus įprastu šriftu ir formatu vargiai gautųsi bent knygelė – greičiau, anot vienos Lietuvos ponios, - brošiūrėlė.

Tos kiekybės yra tiek, kiek yra, dėl kelių priežasčių. ”Prieš imdamasis šito rašymo ilgai abejojau. Pirmiausia dėl prastos savo atminties, kuri bėgant metams visai išskydo” (p.9)– prisipažįsta knygos autorius. R.Šavelį ir P.Širvį skyrė pora dešimtmečių. Jungė – tyli, nežodinga, veikiau tyvuliuojanti, nei banguojanti draugystė. Ar galėjo būti kitaip? Juk vienas iš šios draugystės veikėjų į eilėraštį sudėliojo „Aš toks vienas, velnioniškai vienas...“. Kartu jie beveik nekeliavo, beveik nevalgydino nei neglumino vienas kito nuogomis išpažintimis. Kaip rašo R.Šavelis, susitikę dažnai tiesiog tylėdavo, ir tos tylos būdavo gana. Ir kas pasvers, kada tos draugystės koncentratas stipresnis: ar tada, kai vienas dalyvauja antrojo vestuvėse, ar tada, kai susitikę paieško kišenėje „rubliašūdžių“, parimsta prie stikliuko ir tyli išties apie tą patį.

O čia jau reikia peršokti į kitą pusę ir pakalbėti apie kokybę. R.Šavelis pripažįsta nebuvęs artimiausias P.Širvio draugas. O ar toks žmogus apskritai buvo? Užuomina apie pirmosios P.Širvio meilės laišką, atklydusį po dvidešimt penkerių tylos metų iš onkologinės ligoninės – tik dar vienas patvirtinimas, kiek tame to žmogaus gyvenime būta nutylėjimų, vienatvės, neišsipildymo, atsiribojimo ir tylos. Penkiolika minučių šalia tokio žmogaus turbūt visam gyvenimui įsirėžia kur kas labiau, nei kartais atminty pasilieka penkeri metai kasdienio, tuščio, žodžių ir emocijų perkrauto matymosi, irgi vadinamo draugyste. Ir čia net sąvoka „charizma“ atrodo dirbtinė, netinkama, kaip netiko tos Šavelių išplautos ir išblizgintos grindys P.Širvio apšnerkštame kambarėlyje... Skaitai ir jauti, ką reiškė ir reiškia gyventi atlapa (ne palaida!) krūtine, kišene ir širdimi. Todėl suprantamas ir R.Šavelio noras pakalbėti apie žmogų, kuris jo gyvenimą gal ne itin paženklino į plotį, užtat kaip reikiant įrėžė į gylį.

Pats R.Šavelis rašo, kad gražiau, nei Laimonas Noreika savo knygoje „Kol Nemunas bus...“, apie P.Širvį niekas nėra pasakęs. Gali būti. Ir „Geriu žalią tylą“ pasirodė noras pasakyti ne gražiau ar gražiausiai, bet tiesiog nuoširdžiai. Truputį pašmaikštaujant, truputį paironizuojant, nepamirštant ir kitų to meto bendražygių. „Jauni nežino ir vargu ar kada nors sužinos, kokius išskirtinius žmones mums buvo lemta sutikti savo kelyje. Beveik neabejoju, kad jaunimui tai gal ir nerūpi. O ir kodėl turėtų?“ (p.9) – lyg savotiškai flirtuoja rašytojas. Rūpi, gerbiamasis, rūpi! Klausimas, kodėl į dažną kūrėją neretai atsigrįžtama tada, kai jis jau būna išėjęs, nusipelno atskiros diskusijos. Antra vertus – bent jau tada, bent jau tiek.

Knygos stilius, pasirinktas kalbėjimo tonas man kažkuo priminė ir pačią P.Širvio poeziją. Iki skausmo žinomi įvaizdžiai, aiškus rimas – o taip „sukalta“ į širdį, kad iki šiol skaitydamas pats tampi toks „atsilapojęs“. Taip ir čia. Skaitai paprastą, nerėksmingą, subtilų tekstą – o kažkaip ta žalia tyla srūva. Nemeluoju.

Itin nustebino paskutinis memuarų puslapis. Skaitydama tą gana šokiruojančią istoriją prisiminiau „išėjusiems – negrįžti“. Ir pagalvojau, kad kai kuriems tiesiog skirta neišeiti.

Nepamirštamos akimirkos