Harvardas – burtažodis, kurį išgirdęs ne vienas studentas pagalvoja – „o, kaip norėčiau...“ Gerais norais ir pragaras grįstas, moko senoliai, bet jaunimas jų vis tiek nesiklauso ir stačia galva neria į prestižo, garbės ir šlovės vandenyną.

Jei studentas nesvajoja, kaip šaunu ir nepaprasta būtų studijuoti geriausiame pasaulyje universitete, tai iš jo, kaip ir iš kareivio, nesvajojančio apie generolo laipsnį, tikrai niekada neišaugs profesorius. Tikriausiai su panašiomis mintimis ir Scott Turow, palikęs dėstytojo darbą Kalifornija, su žmona išsikėlė į kitą JAV pusę, kad išmėgintų jėgas Harvardo teisės mokykloje, kurioje mokosi tik geriausi, šauniausi, puikiausi...

Iš pirmo žvilgsnio, viskas čia labai gražu, net tobula, kaip mėgsta sakyti Harvardo dėstytojai. Bet autobiografinis pasakojimas apie pirmuosius mokslo metus HTM „Pirmokas“, atsirado ne todėl, kad pačiam autoriui ši vieta būtų priminusi rojų, priešingai, Scott Turow ji panašėjo į pragarą.

Įdomiausia šioje knygoje turbūt yra tai, kad apie HTM pasakoja ne koks nors vos apsiplunksnavęs, ką tik mokyklą baigęs studenčiokas, bet dvidešimt šešerių metų vedęs vyras, jau dirbęs dėstytoju. Tačiau atvykęs į naująją mokslo įstaigą jis supranta – visi ankstesni jo pasiekimai – nuo puikių pažymių koledže iki dėstytojo darbo, čia ne tik niekam neįdomūs, bet priešingai – visiškai eiliniai, nes susirinkusi publika gali pasigirti kur kas svaresniais laimėjimais. Štai tau, svarsto knygos autorius, palikau viską, ką turėjau, kad studijuočiau HTM ir galvojau, kad būsiu išskirtinis, o pasirodo, nieko panašaus.

Man, kaip studentui, šioje knygoje buvo įdomiausia pažvelgti į HTM virtuvę ir, aišku, palyginti ją su vieta, kurioje pats studijuoju. Gaila, kad panašumų beveik neradau, išskyrus kelis trenktus dėstytojus.

Visa kita – lyg iš „ano“ pasaulio. Pradedant nuo pačios HTM mokslo krūvių ir baigiant mokinių kova už geresnį pažymį ir tarpusavio priešiškumu. Be abejo, tai galima paaiškinti tuo, kad ten susirinkę žmonės visą gyvenimą troško būti geriausiais (tik kas jais netroško būti?) ir pačia HTM paskirtim. Ten besimokantieji negyvena, jie paprasčiausiai mokosi. Nuo ryto iki vakaro. Turėdami laisvą minutę jie, tiesa, dar pavalgo. Toliau – mokslai, knygos, konspektai, kalimas...

Pats Scott Turow greitai palūžta nuo tokių nesveikų mokslo tempų. Kitiemsmoksladraugiams taip pat ima važiuoti stogai. Net karo ir maro matę vaikinai prisipažįsta, kad niekada nejautė didesnės baimės ir spaudimo, kaip mokydamiesi HTM. Gal eiliniam žmogeliui tai sukels juoką, bet tie, kurie žino, ką reiškia per naktis kalti ir svarbiausia, yra išgyvenę, ką reiškia laikyti egzaminą, kuris gali sugriauti tavo gyvenimą, žino, kad tai kur kas sunkiau nei runkelius ravėti, ar melžti karves. Aš jau mieliau dešimt karvių būčiaupamelžęs nei laikęs kelis egzaminus.

„Pirmoką“ perskaičiau per dieną, galima sakyti, vienu ypu. Pasakojama įdomiai, nors humoro kiek ir pagalėta, o gal teisininkai jo išvis neturi?

Beje, savotišką „Pirmoko” analogiją turime ir: Lietuvoje. Prieš keletą metų, dviejų moksleivių išleista knygelė „Noriu Nobelio”, sukėlė gana daug ginčų, nes ten aiškiai ir nedviprasmiškai buvo „užvažiuota“ ne tik ant konkrečios gimnazijos, bet ir visos Lietuvos švietimo sistemos už tuos pačius mokslo krūvius, kurie padaro daugiau žalos nei naudos.

Kaip knygos pabaigoje prisipažįsta pats autorius, dažniausiai skaitytojų užduodamas klausimas – „ar gali būti, kad ta moteris vis dar su tavim? (turima omenyje Scott‘o žmona). „Taip“, - atsako teisininkas ir priduria– „Anetei, žavinčiai savo neišsenkama išmintimi, su meile ir dėkingumu. Kad ir ko būtų verta likusi knygos dalis, šis sakinys ir lieka pats svarbiausias.“

Vėl laimėjo Meilė, kaip nuostabu! Palinkėkime sėkmės autoriui, auginančiam tris vaikučius ir jo žmonai, kuri nepaliko tris metus teise gyvenusio vyro ir nesvajokim apie tą Ameriką, čia per atsiskaitymus bent jau galima nusirašyti.

Geriausiems