Šedevro pabaiga šlamštu?

Apie knygą: Samuel Beckett – Neįvardijamasis
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394792
Puslapių skaičius: 170

Beckettas buvo didis rašytojas. Po trilogijos pirmųjų dviejų romanų (antiromanų) „Molojus“, „Malonas miršta“ ir dar kelių lietuviškai pasirodžiusių apsakymų rinkinių bei pjesių, jis tapo etalonu, pagal kurį galėjau lyginti visus kitus rašytojus ir rašytojėlius. Tačiau paskutinė trilogijos dalis „Neįvardijamasis“ mano nuomonę šiek tiek pakoregavo. Sakyčiau autorius viršijo savo sumanymą ir net persistengė. Nors galiu klysti. Bet galiu būti ir teisus. Galiu būti prieštaringas pats sau. Koks yra „Neįvardijamojo“ bevardis veikėjas. Toks ir esu. Viena pusė, ne, ne viena, ne pusė, o visas aš manau, kad šita knyga yra šedevras ir šlamštas viename asmenyje.

Šedevras, užbaigiantis dabar jau Neįvardijamojo (anksčiau buvusio Malono, Malojaus, Merfio, Mahudo ar Vormo) istoriją, vertas savo pavadinimo. Autorius įgyvendino savo sumanymą iki galo, ir jam pasisekė šimtu procentų su kaupu. „Neįvardijamasis“ - tai romanas apie kažką, kuris yra kažkur, jaučiasi kažkaip ir daro kažką. Nors gal jo ar jos net nėra, nieko nejaučia ir nieko nedaro. Teiginį seka neiginys ir atvirkščiai. Mintys trūkinėja, šokinėja laike ir vietose. Juslės paveda: tai, ką jauti dabar, galėjai jausti ir prieš dešimt metų, o galėjai jausti ir ne pats, o tik prisiminti, kad kažkas kitas tai jautė ir tau pasakė, ar tu manai, kad kažkas taip jautėsi, ir tai prisimeni, nors gal tik įsivaizduoji. Alogiškas pokalbis su savimi ir sau, kai tikslas tik kalbėti ir tęsti. Mąstymu, prisiminimais, vaizdiniais, tegu ir haliucinaciniais ar susapnuotais, prasimanymu ar metamorfoze į ąsotį reikia žmogui tęsti savo egzistenciją. Tada nebėra jokios prasmės pradėti sakinį iš naujos eilutės, ar trumpinti sakinį bent iki puslapio ilgumo, nes mintis tik viena – neįvardijama. Bet ir tokia mintimi rašytojas ištirpdina skaitytojo aplinką ir uždaro molinio ąsočio viduje, paverčia tave indu su žinduoliškomis juslėmis. Čia žaidžiama su viskuo: žodžiais, teksto struktūra, pasakojimo ritmu, istorijos laiku, detalių kryžminimu su abstrakcijomis ir skaitytojo įtraukimu į tik jam vienam suvokiamų taisyklių žaidimą.

Tokios tad literatūrinės priemonės šiam sunkiai skaitomam romanui leidžia vadintis „Neįvardijamuoju“. Neįvardijamu šlamštu, kuriame ne knygos veikėjas, o skaitytojas pasmerkiamas ir ruošiamas ilgai egzekucijai. Sako, kad rašytojo ir skaitytojo santykį galima išreikšti dvejopai: „jeigu skaitytojas nesupranta, ką autorius norėjo pasakyti, tai skaitytojas per menkai išprusęs“ ir „jeigu skaitytojas nesupranta, ką autorius norėjo pasakyti, reiškia autorius netinkamai pasakė ir čia yra pastarojo kaltė“. Becketto „Neįvardijamasis“  stovi abiejose apkasų pusėse. Manausi supratęs, ką autorius norėjo pasakyti, tik kokio velnio reikėjo šitaip tąsytis. Pirmose dvejose trilogijos dalyse dar kažkas vyko, veikėjas nors atlikinėjo kažkokius veiksmus (ėjo, važiavo dviračiu, šliaužė ir pan.), o šitoje tai likęs tik mąstymas ir jokio judesio. Absurdiškų nuotrupų kratinys, kuriame pagauti kažką išgryninto praktiškai neįmanoma. Po ketvirtadalio knygos pats herojus prisipažįsta: „Tiesa pasakius, būkime bent atviri, jau kuris laikas nenuvokiu, ką paistau“. Na, po tokio pareiškimo galima ir supykti, užversti knygą ir trenkti ją užlovin, bet Neįvardijamajam tai nė motais. Galite daryti su juo, ką norite, Jam jau vis vien. Jis vis tiek toliau tyčiosis, glumins skaitytoją ir pateisins savo vardą (vardus) bei juoksis iš visų aplinkinių, linksminsis, nes „juk net labai apytikriai dar nepavyko nustatyti, kas aš esu, kur aš esu, ar aš – žodžiai tarp žodžių, ar aš – tyla tyloje“. Ir Jis teisus, Jam skaitytojas nesvarbus, Jis pasakoja sau apie save. Menkai apčiuopiamomis frazėmis Jis pasakoja savo gyvenimą, kuriame „būta trijų dalykų: negalėjimo kalbėti, negalėjimo nutilti ir vienatvės“. Tai tokius grūdus tarp pelų gali ištraukti įdėmiai ieškodamas tylos tarp „Neįvardijamojo“ garsių minčių. Galbūt tai yra visa esmė ir atsakas, apie ką gi šita trilogija. Ir tai, man atrodo, arčiausiai tiesos: „Molojus“ – apie negalėjimą kalbėti; „Malonas miršta“ – apie negalėjimą nutilti; „Neįvardijamasis“ apie fizinę vienatvę žmogaus gyvenimo saulėlydyje ir nelengvą susitaikymą su tuo. „O jeigu būtų daiktų, koks nors daiktas kur nors, koks nors gamtos lopelis, apie kurį galėtum pakalbėti, gal susitaikytum su tuo, kad nebeturi jokio žmogaus, kad esi kalbantysis...“