Semion Lipkin „MANASAS KILNIAŠIRDIS“

– Kas tu esi? – paklausė Manasas.

Ir senelis prabilo:

– Aš esu tas, kuris daugelį šimtmečių gyvena žemėje. Aš esu tas, kuris valdė turtus ir buvo patyręs laisvę, kuris dabar skursta kiniečių nelaisvėje. Aš esu kirgizų tautos dvasia. Imk šitą kalaviją, šitą ietį: juos tau paliko protėviai.” P. 15

Sudėjus į krūvą visas giesmes apie Manasą, susidarytų apie pusę milijono eilučių. 40 kartų daugiau, nei “Iliadoje”. Šis epas – kirgizų tautos pasididžiavimas. Ir kokia neteisybė, kad Manasas žinomas kur kas mažiau už Gilgamešą, Odisėją, Rolandą, Veinemeiną… Net iš suliteratūrinto, proza pereikto kūrinio alsuoja jo galybė, – tiksliau, tas pasididžiavimas ir meilė legendiniam herojui, kuriuos jaučia kirgizai. Liūtas žvaigždiškomis akimis, kirgizų ramstis ir tvirtovė, surinkęs išbarstytas kaip smiltis gentis, pavertęs jas akmeniu, nukreipęs prie pavergėjus kinus, didvyris, kurio veido bijojo pikti raganiai, kuriam paklusdavo tigrai, kuris buvo atsidavęs savo žmonėms iki mirties. Beje, žuvo jis klastingai užkluptas iš pasalų, nes atviroje kovoje šio karžygio neįmanoma užmušti. Bet nebuvo Manasas Kilniaširdis koks šabloniškas, infantilus “pasaulio gelbėtojas”. Jis ne tik vadas, bet ir žmogus. Kartais nesivaldantis, karštas, rūstus. Kartais užsispyręs ir nepaklusnus. Su būsima žmona, išmintingaja Kanikėja, ir tai spėjo prieš vestuves susivaidyti. Jis tiesus, ir nesigėdi nei džiaugsmo, nei sielvarto ašarų, skirtingai nuo dabartinių herojų. Manaso paveikslas labai gyvas ir įvairalypis. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus veikėjus, net ir baisiausius priešus. O veikėjų čia, kaip gerame epe, devynios galybės. 40 karžygių, genčių vadai, milžinai ir burtininkai, pasalūnai Kinijos chanai ir vietiniai išdavikai, durklarankiai, vienaakiai, tėvai ir vaikai, džigitai ir jaunamartės, ponai ir vergai…

Tai poema kirgizų kovai už laisvę ir tuo pačiu – tautos patirties enciklopedija. Padavimai, dainos, papročiai čia puikiai įpinti į pagrindinę istoriją, – kol skaitai šią knygą, tampi kirgizų dvasios broliu. O žodžio taiklumas tiesiog užburia (“iš pykčio jo akys atsivėrė lyg kapų duobės” (p. 213 ); “kai septyniolika užpuola vieną, tai visada kalti būna septyniolika” (p. 139); “būsime du kalavijai viena rankena. Tos rankenos vardas – Manasas” (p. 153); “jos akys buvo be galo gražios lyg šventosios eilės ir gilios kaip mintis” (p. 49); “trykštelėjo kraujas, ir, atsiskyrusi nuo kairiojo peties ir palinkusi ant dešiniojo it taurė, papuošta dviem akių safyrais, nuriedėjo sena Aziz–chano galva” (p. 123)). Žinoma, tai ne tik pirminio šaltinio, liaudies dainių, nuopelnas, bet ir S.Lipkino, išvertusio, be “Manaso”, ir kalmukų, kabardinų epus, Vidurio ir Artimųjų rytų rašytojų kūrinių, ir Eugenijaus Matuzevičiaus, puikiai perteikusio apysakos kalbą.

Kam reikia nuotykių, – jų čia pakanka; stebuklų, burtų – irgi yra. Atkaklūs mūšiai, slaptos žvalgybos, varžytuvės, pergalės džiaugsmas ir netekties graudulys. Man ši knyga visada skaitėsi vienu ypu, tiek vaikystėj, tiek dabar, ir taip įtraukia, kad norisi kartu su kirgizų kariais mintyse sušukti: “Mūsų kovos šūkis tebūnie “Manasas”!”

Lobis!