Apie knygą: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdieninis gyvenimas
Leidykla: Vilniaus dailės akademijos leidykla (2001)
Puslapių skaičius: 926

Ši knyga – smulkmenų ir neoficiozinės, buitinės istorijos mėgėjams. Žmonėms, kuriems, pavyzdžiui įdomu į kokius tualetus vaikščiodavo LDK laikų miestiečiai, kokią košę valgydavo ir kuo ją pagardindavo...

Įsivaizduoju, kaip skaitant gali atvipti lūpa daugeliui romantinės Lietuvos istorijos mėgėjų: bajorai ir kunigaikščiai, o ir tie patys dorieji Lietuvos valstiečiai bei miestiečiai tarpusavyje pešasi, mušasi, prievartauja ir pavydi tikrai ne mažiau nei šių dienų Lietuvoje...

Pati chrestomatija sudaryta iš penkių teminių skyrių, kiekvieno kurių įvade sudarytojai gana išsamiai paaiškina kokiais dokumentais rėmėsi, į ką derėtų atkreipti dėmesį ir pan.

Pirmasis skyrius skirtas Lietuvos valdovų gyvenimui. O pastarieji, pasirodo, viduramžiais ne tik kovojo su kryžiuočiais, bet ir keisdavosi liliputais, sakalais, vynais, vidaus ligų gydytojais ir t.t. Geras juokdarys ar liliputas, reiktų manyti, tais laikais atstodavo nuobodžiaujantiems aristokratams radiją ir televiziją. Jais keisdavosi, kaip retais ir vertingais daiktais.

„Mielas Pone! Mums yra pasakyta, kad pas Jus yra valyvas ir doras liliputas, kuris šiuo metu gali joti, apie tą Jūs galvojate ar ne, to mes nežinome. Tačiau, ką Jūsų šviesybė mums atsiųs, tas bus mielai priimta ir padėkota...“

(Iš 1421 11 16 Ordino didžiojo magistro laiško Ldk Vytautui dėl pažadėto liliputo)

Beje, ir kautynės menkai primindavo riteriškas – greičiau jau banditiškas „Sopranų“ tipo „razborkes“ – šitaip Vilniaus pilies apsiausties metu (jį 1390 m. apsupo Vytauto ir kryžiuočių armija): žuvo du Jogailos broliai – nukirstą Karigailos galvą nešiojo pamautą ant baslio, kad įgąsdintų pilies gynėjus, o kitas „...tikras Jogailos brolis Narimantas, jis kautynėse buvo nuverstas nuo žirgo ir sučiuptas, paskui pakartas už kojų ant guobos ir ten iš lankų sušaudytas...“ (Lietuvos TSR istorijos šaltiniai, T. XIII, p.188)

Arba tokios įdomios istorijos smulkmenos, jog, pavyzdžiui netikėliai lenkai, pagrobę per Lenkiją vežtą ir Vytauto karūnavimui skirtą karūną, ją „...perkirtę pusiau prilydė puses prie Krokuvos vyskupo karūnos, kuri ir dabar tebėra Krokuvos pilies Švento Stanislovo bažnyčioje.“ (Lietuvos metraštis, p. 117)

Antroje I skyriaus dalyje – „Valstybės valdymas“ rasime tiek Gedimino ir kitų valdovų laiškų, tiek pasiutusiai įdomių III Lietuvos statuto nurodymų. Pvz., apie tai, kad apkaltintą vagį galima kankinti ne daugiau kaip tris kartus per dieną, bet jei tas neprisipažįsta, tai už kiekvieną kankinimą jam reikia... sumokėti. Bet yra ir išimčių – „...jei vagis kankinant miegotų ir skausmo nejustų pasinaudodamas burtais, o tie burtininkavimo daiktai būtų rasti jo burnoje, plaukuose, pažastyse ar kur kitur, tada atlygis jam nemokamas...“

O dar įdomiau – apie čigonus: „Kadangi čigonai yra nereikalingi ir dykinėjantys žmonės, kurie ne tik neduoda jokios naudos ir paslaugų mums ir valstybei, bet ir žalą daro apgaudinėdami paprastus žmones bei vogdami, o taip pat slapta grobdami...“ ...ir t.t. – išvardijamos visos vargšų romų nuodėmės ir pasienio sargybai duodamas nurodymas jų neįsileisti į valstybę...

I. 3 skyriaus dalis aprašo karo kasdienybę – pateikti dokumentai nuo Gedimino žygių į Voluinę iki 1794 m. sukilimo... Čia galima rasti ir mažai žinomų, tačiau sukrečiančių dokumentų, pasakojančių apie lenkų-lietuvių įgulas maskvėnų apsiaustose pilyse: „...dėl Tėvynės dėkingumo buvo skanu mūsų pilvui katės, šunys, žiurkės ir lupenos, paskui – ir jų dvokiančios maitos, aptekę kirminais ir apgedę, odos ir visokie balnų diržai, ir lankų gyslos, pergamentai, vaškas, žolė ir visokios žolelės, kokios tik išdygsta, pagaliau, kai ir tai sniegas negailestingai atėmė, – trintas medis, susmulkintas šienas...“

O baigėsi viskas tuo, jog: „...net dvokiančius lavonus iškasdavo iš duobių, o dėl mirusio giminaičio lavono, kam jis priklauso suvalgyti, spręsdavo teismas...“ (Kremliaus įgulos belaisvių laiškas iš Nižnij Novgorodo)

Bet palikime pagaliau I-ąjį skyrių (kuriame net 207 puslapiai įdomiausių dokumentų) ir žvilgtelkime į II-ąjį – „Kilmingųjų ir dvasininkų kasdienis gyvenimas“. Kad tas gyvenimas buvęs gana audringas, liudija poskyrių pavadinimai – „Apie sumušimą“, „Apie padirbtus dokumentus“, „Skundas dėl pjudymo šunimis“, „Dėl nekalto žmogaus pakorimo“ ir t.t.

Nesunku nuspėti, jog tai daugiausia išrašai iš LDK teismų knygų, kuriose aprašyta daugybė kriminalinių bylų.

Štai vienas toks Valentinas Šimaitis skundžiasi, jog jam bemedžiojant „...Šakarnių dvaro valdinys, vardu Petras Pacaitis, tyčia pastojo skalikams kelią, pasičiupo palšą skaliką ir su juo pabėgo į savo namus ir iki šiol tą skaliką laiko ir nenori grąžinti.“

O Dovydas Jesmanas guodžiasi, kad vienas toks Petras Liaskovickis, smurtu užpuolė jo dvarą ir iš šautuvo iššaudė visas prijaukintas gerves...

Panašus, tik gal dar spalvingesnis ir III skyrius – „LDK miestų ir miestelių kasdieninis gyvenimas“. Pavadinimai iškalbingi – „Apie nesutarimus karčemoje dėl gėrimų kokybės“, „Apie burtininkės Rainos Gromykienės sudeginimą ant laužo“, „Apie baisų prakeikimą („Viso magistrato sesijos metu smarkiai šaukdamas M. Gadeikis prakeikė poną Norvilą sakydamas, „kad jam akys išlįstų per pakaušį nesulaukus net Velykų“), „Apie burtus, šmeižtą ir draudimą plūstis nepadoriais žodžiais“, „Apie mergelės nukirsdinimą ir su tuo susijusias išlaidas.“

IV (LDK valstiečių kasdieninis gyvenimas) ir V-asis (Švietimas, mokslas, šventės) – irgi ne mažiau gausūs įvairių dokumentų, liudijančių apie, kaip teigia sudarytojai „...tokį valstybės gyvenimą, koks iš tikrųjų jis buvo, kokį matė amžininkai, užrašė kronikų autoriai, teismų ar kiti raštininkai.“

Taigi, ši knyga – pirmiausia tiems, kas nori pajusti to laiko dvasią, net kalbėseną, pabandyti suprasti to meto žmonių poelgius ir veiksmus, įsitikinimus. Sakyčiau – ir tiems, kam norisi parašyti kiek įmanoma įtikinamesnį istorinį romaną, apsakymą ar pan.

Vertingi ir knygos priedai, o ypač „Rečiau vartojamų žodžių ir terminų žodynėlis. Iš jų smalsuolis gali sužinoti, kad žodis „akmuo“ tai laikais reiškė svorio vienetą (apie 14-15 kg), „bachmatais“ vadino žemaūgius arklius, „galavažudinė“ – tai atpirka už nužudymą, mokama nužudytojo artimiesiems, „liepinė“ – duobtas liepinis indas su dangčiu, medinis, sviestui, taukams laikyti ir pan