Sentimentalūs vaistai

Apie knygą: Liudmila Ulickaja – Sonečka
Leidykla: Kitos knygos (2005)
ISBN: 9955640030
Puslapių skaičius: 116

Daugiau liaupsių ant knygutės viršelio pačiai Liudmilai Ulickajai, nei jos apysakai „Sonečka“. Taip ir turi būti. Ulickaja ne tik Rusijoje apkabinėta įvairių literatūrinių premijų medaliais (net rusiškuoju Bookeriu už romaną „Kukockio kazusas“), o „Sonečka“ nors ir pristatyta Bookeriui, jo nelaimėjo. Turbūt, kad pelnytai, nes iki šimtaprocentinio šedevro kažko trūko.

Gražumo apysakai nestinga. Kaip ir lengvumo. Viskas taip šviesu ir fatališkai tvarkinga, nuspėjama, kiek gali būti nuspėjama lemtis, nežinant visų kintamųjų. Bet nespekuliuojant determinizmo niuansais, reikia nenukrypti nuo „Sonečkos“.

Sonečka - tipiška knygų rijikė. Kai jau imasi kokios knygos, tai vos ne iki alpulio. Manau, ne vienas brandesnio amžiaus knyggraužys nubrėš paralelę su savo prisiminimais, kai knyginio deficito laikais zeigiodavo iki paryčių romaną, kurį ryt turi perduoti ar atiduoti kitam knyggraužiui. Ir taip „ištisus dvidešimt metų, nuo septynerių iki dvidešimt septynerių, Sonečka neatsikvėpdama skaitė“. Paskui įsidarbino bibliotekoje, kur ją rado ir pasiėmė svetimoteriautojas-vartotojas Robertas Viktorovičius. Sonečką pasiėmė ne tik į žmonas, bet iš knyginių pasaulių perkėlė į realybę, kur buvo tik nepatogumai, nepritekliai, šaltis bei kasdienybės rūpesčiai. Tada ir pasibaigė Sonečkai knyginis romantizmas, tada pasibaigė man  siužeto įdomumas. Po tokios apysakos pradžios tikėjausi kažko panašaus į Z. Lenco satyrinį apsakymą „Skaitymo šišas“ (lietuviškai buvo spausdinta knygutėje po pavadinimu „Tai buvo Suleikiuose“), aišku, tik moteriškai sentimentaliame stiliuje. Galima sakyti, kad dalinai taip ir buvo: nors ir be didelės šypsenos, bet su vidine ramybe ir stiprybe Sonečka sugrįžta prie literatūrinio pasaulio grožybių.

Graži ši Ulickajos trumputė, vieno vakaro apysaka. Ji tokia fotografiška, lyg senų nuotraukų albumo vartymas, kai kiekvienas puslapis – vis kitas prisiminimas, o visas albumas – vientisa Sonečkos ir ją supusių žmonių elegija.

Kaip bepažiūrėsi ir kaip beskaitysi, tekstas įsuptas į lengvo sentimentalizmo rūbą (ir jokio skirtumo, ar neo-, ar post-, ar dar kažkokio, nors mano giliu įsitikinimu tai - biblioterapiškas sentimentalizmas), tačiau tai neturėtų išgąsdinti sergančius meilės istorijų alergija. Greičiau „Sonečka“ yra vaistas nuo visų alergijų, ypač kasdienybės.

Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt