Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2001-02-23
Įsivaizduokit, kad vieną kartą vienas genialus rusų programuotojas Dimitrijus Dibenko, tikriausiai "davedęs" save iki genialios kondicijos genialiai paprastu ir mums visiems žinomos medžiagos vartojimo būdu, parašė programą, kuri daro keistus marazmus vaizduoklyje (žmog. k. - monitoriuje). Negana to, ši programėlė ne tik kažką paišo ekrane, bet jos paišyba taip paveikia pasamonę, kad net nesinaudojančius genialiu kondicijos pasiekimo būdu, gali priversti pagalvoti, jog nuo darbo stalo jie kažkokiu būdu tokie dideli sulindo į tokią mažą dėžutę. Taigi, įsivaizduokit, kad pasileidę tą programulkę imate žaisti "Quake" (žmog. k. - kveiką). Pasirodo, jūsų laukia malonus netikėtumas - monstras su "družba" ir ryšeliu granatų išdygęs prieš nosį ir labai jau TIKRAS. O kai jis brūkšteli pjūkliuku beigi trinkteli galvon kažkodėl pasijaučiate labai TIKRAI ir nemaloniai...
Taigi, vienas sukūrė tokią programą ir pavadino ją "Deep" (angl. Deep - gelmė), trumpiau - dypprograma, lietuviškai sakytume - "Giluma". Kapitalistai iš jot-a-vė labai greitai suvokė, kokį gerą galima būtų prasukti biznelį, pasiūlant žmonijai naują žaisliuką - kokybišką menamąją (žmog. k. - virtualiąją) erdvę (VR). Taigi, kažkur ant laidų ir darbo stočių (žmog. k. - serverių) išaugo " Deeptown " - miestas, kur atvykti galėjai tik būdamas prijungtas prie kompiuterio tam tikrame kostiume ir apkvaitintas dypprogramos. Deja, nuo to apkvaitimo pats atsigauti nesugebi, kompiuteris turi nutraukti ryšį su dypprograma, tik tada galėsi vėl pasijausti tikrovėje. Bet atsirado ir žmonių, kurių psichika lengvai galėjo adaptuotis ir, labai norint, leisdavo atskirti, kada esi tikrovėje, kada - VR. Juos pavadino "daiveriais" (nardytojais). Bet įvairių ir tų daiverių buvo - vieni laužydavo programas, kiti užsimiršusius žmones iš Gilumos traukdavo. Tačiau kartą vienas iš šių daiverių, Leonidas, gavo iš labai pelningą užduotį. Bet ten, kur pelnas - ten ir kažkas ne taip...
Sergejus Lukjanenko - neabejotinai vienas iš talentingiausių dabartinės Rusijos rašytojų fantastų, o "Atspindžių labirintas" - viena iš populiariausių knygų. Be abejo, pirmiausia ji paperka "kompiuterastus" - pasaulis toks mielas, pažįstamas, bet, manyčiau, ji patiks ir tiems, kuriems kompiuteris nėra geriausias bekojis žmogaus draugas. Ji vėlgi iš tų knygų, kurios apibūdinamos "skaitau-negaliu-atsitraukti-eikit-visi...", nes pasakojimas ir lengvas, ir vaizdingas, ir kupinas naujų idėjų, ir tuo pačiu sprendžiantis labai žmogiškas problemas. Nors autorius sakėsi mėginęs rašyti "kiberpanką su žmogišku veidu", bet ši knyga, mano manymu, nėra kiberpankas: nėra narkotikų, veikia ne visuomenės marginalai, o ir pati visuomenė - įprastinė, tik sulindusi į kompiuterius. Šio romano tęsinys - "Netikri veidrodžiai".
Bendras įvertinimas: puikumėlis!
Maloniai nustebino atomazga (atsisklaidusias Herojaus galimybes, mintis )
Na, o meiles istorijos pabaiga, turbut galejome nuspresti jau knygos viduryje. Taciau tai tikrai nesugadino finalo. ;)
Nezinau, kiek shi knyga patiks asmenims, nieko bendro gyvenime neturejusiems su kompiuteriu, taciau likusiems labai rekomenduociau paskaityt.
Pradejus ja vartyt, sunku paleist knyga ish ranku jos neuzbaigus :)
Nors Tolkieno ir Kastanedos motyvai man kazkaip reze aki, is kitos puses, jie taip pat yra kitokie pasaulio (su daug kuo tarp eiluciu) atspindziai. Ir visiskai nesvarbu, ar skaitytojas "kompiuterastas" ar ne "-rastas" - knyga visus itraukia i savo giluma..
p.s. Gerbiami leidejai, išleiskit ir kitas "Atspindžių labirinto" dalis, nelaikykit liaudies tamsoje :)))
ishvada - kalusimas- kodel daugiau tokiu nera?
Yra dar ir apysaka "Skaidrus vitrazai", ji ka tik isleista (ruskai) rinkinyje "Fantastika 2001", bet tai jau, kaip sake Strugackiai, visai kita istorija... :)
T.y. - apysakaite nera tiesioginys tesinys, tiesiog veiksmas vyksta Dyptaune ir smesteli keli buve veikejai. taciau nei Leonido, nei Vikos joje nera... Stai sios apysakos lietuviskai tikrai galite nesulaukti...
Lina, tai juk fantastika, o tokie super sugebejimai dar labiau isryskina sio zanro savituma, argi tai blogai?
O su originaliom idejom literaturoj ishvis sunkoka, ir su tokia tvirta kategorishka nuomone tu turbut turi tokia. Arba net pradejai knyga, besteleri kvadratu ish didzhiosios raides D rashyti. Bo kitaip, matai, juokingas tavo shis pareishkimas.
O kaip tada knygos apie 'gyvenima', t.y. nefantastika? Vienas ishtisinis plagiatas...
Tikrai pasirodys rugpjuty...
Gintai, okay, palauksiu, bet ir rusiskai perskaitysiu :)
Tikrai nenorejau izeisti, as cia nepiktai.
Tarp kitko, kiek girdėjau, knyga parašyta 1997 m., - radau keleriais metais anksčiau išsakytą skand. postmodernizmo tyrinėtojo Saarineno mintį, kuri, bent jau man, labai rezonansiškai nuskambėjo - lyginant su "Atspindžių labirinto" idėja: "kai tikrovė yra vaizduotė, iliuzijos neįmanoma sunaikinti. Iliuzija duoda pagrindą iliuzijai, susikuria veidrodžių salė, iš kurios nėra jokio išėjimo. Kad išgyventume vaizdo pasauly, privalu išmokti susitaikyti su negalia sunaikinti iliuziją." (kokrečiau - giluma, aš tavo.)
Cituoju "twin peaks": "Peledos yra visai ne tai, kas atrodo"... :)
Tuo labiau, kad "Netikri veidrodziai" pasirodys po poros savaiciu. Be to, siemet dar galima tiketis sulaukti pirmojo romano is kitos dilogijos, tipiska "space opera"...
O siaip - "Netikri veidrodziai" jau sios savaites vidury-gale bus Vilniaus knygynuose...
Atleiskit uz tokia "tipo" reklama :)
Del rusisku pamastymu: vienas dalykas, kai mastoma "kaimo isminciaus" stilium ir tempais, t.y., nieko neismanant, bet remiantis mistiniu "sveiku kaimisku protu", - ir dar apie tokius zmones kaip rusai. Visai kas kita, kai zmogus nepatingi atsiversti soc.psichologijos vadoveli, rasti ten kazka idomaus ir pateikti tai graziai, greitai ir gerai. Cia gretinu Kinga salia Lukjanenko ir rusas pralosia. Beje, Dostojevskis tokiu nesamoniu nedaro, matyt, ne visi rusai kaimieciai.
Rekomenduochiau ;)
Justinai: bet kokiu atveju tos gyvenimiskos patirties ir logikos reikia tureti. Va Kingas, kol patirties neturejo, jokiu apmastymu per daug ir nerasinejo. O dabar - ir pamasto, ir gerai gaunasi. Lukjanenko gi nesugeba normalaus suaugusio herojaus sukurti (zr. "pravda vinsenta"), tai apie kokia patirti cia kalbame?
Beje, gyvenimiskos patirties is ties reikia tureti, cia tu teisi, Lina. Bent jau tam, kad galetum spresti, ar kazkas kitas jos turi... Keistokai atrodo, kai jaunesnis uz autoriu zmogus priekaistauja siam del gyvenimiskos patirties trukumo. Apie tai galima spresti tuomet, kai pats tos patirties turi pakankamai.
Toliau - kas yra "normalus suauges herojus"? Kuo sio apibrezimo neatitinka kad ir Kejus Altosas?
O jei rimtai, tai nemasciau apie Lukjanenko heroju subrendimo lygi tol, kol neperskaiciau vinsento pravdos. Siaip galvojau, kad jie kazkokie nenormalus, pernelyg emocingi, neprognozuojami, audringai reaguojantys i isivaizduojamus dalykus, nuolat keiciantys savo moralines nuostatas, nesivadovaujantys jokia asmenine patirtimi (panasu, kad jos neturi), jau nekalbant apie intuicija ar vertybiu sistema. Kad jie is tikro yra nepilnameciai suaugusiuju kailyje, sitam suprasti reikejo daugiau apmastymu, nei as galejau skirti nevykusiam rasytojui. Tad uz sia izvalga dekoju vinsentui ir ji nurodziusiam Virgiui.
Griztant prie pono K.Altoso, kad ir kas jis bebutu, as apie ji neskaiciau. Perskaiciusi abu "Dozorus", "Veidrodzius" ir "Labirinta" ir "Lord s planety Zemlia", nusprendziau, kad jau galiu susidaryti ispudi apie Lukjanenko kuryba. O jei kazkieno manymu to neuztenka, tai tures uztekt, nes jis man atsibodo.
Kuo suaugusio zmogaus apibrezimo neatitinka, pvz, Lordas is Zemes (nebepamenu jo vardo)? Jis aukstas, stiprus, grazus, turi autoriteta savo kieme, visos mergos jo nori. Kiekvienas nebrendyla svajoja toks buti. Mergina jisai renkasi pagal vaikiskus kriterijus. Jinai, matai, uzdave protinga klausima ir dingo kazkeliems ten metams is akiu. Be to, vadinasi princese.
Kodel suaugusio zmogaus apibrezimo neatitinka Anton Gorodeckij: jis pernelyg lengvai leidziasi manipuliuojamas, per daug galvoja apie tai, ko kiti is jo nori, ir per mazai - apie tai, ko pats nori. Ir elgiasi pagal nuotaika, o ne pagal apsisprendima.
Kuo vaikiskas Leonidas: jis isimylejo Vika, jos dar nemates (tik jos veida prisilipdes prie backgroudo ekrane). Apskritai daiveris - kazkas vaikiska. Pinigus uzsidirba budu, kurio nereikejo mokytis (kiekvieno moksleivio svajone). Didvyris, skestanciuju gelbetojas - dar viena svajone. Visos gilumos (t.y, atskiro pasaulio) valdovas (gale knygos) - trecia kiekvieno mazvaikio svajone. Ir t.t.
Toliau - "per daug galvoja apie tai, ko kiti is jo nori, ir per mazai - apie tai, ko pats nori" - tai vaikiskumo pozymis? Man regis, kad butent vaikai daugiausiai galvoja apie tai, ko JIE nori, mastyti gi apie kitus ismokstame su amziumi.
Idomu butu padaryti toki eksperimenta - pasiulyti kokiam solidziam 50-meciui lengvai uzsidirbti pinigu, tapti atskiro pasaulio valdovu - ar jis tikrai nuosirdziai atsisakys? Na, o Vika, IMHO, Leonidas isimylejo tik po to, kai su ja pabendravo virtuale. Siais laikais tai jau nieko nebestebina. Pazintys per interneta - ne vien mazvaikiu uzsiemimas.
Griztant prie paauglio svajones valdyti visa kiema ir tureti visas rajono mergas (o paskui dar kad pagrobtu princese ir issiveztu i kita galaktika jos gelbeti). Tai tinkamas pagrindinis herojus knygoje vaikams.
Daug svarstyti apie tai, ko is taves tikimasi, ir stengtis pasielgti taip, kaip nesitikima, kartais yra naudinga. Bet kai toks Gorodeckis vien apie tai temasto, budamas vienos knygos pagrindiniu herojum, o kitos - vienu is pagrindiniu, tai jau, blin, paranoja. Ir nesvarbu, kad kartais jis teisus! Tai, kad jis leidziasi valdomas kitu itakos, tikrai nedaro jam garbes. Tuo labiau, kad tie kiti irgi elgiasi kaip aikstingi paaugliai ir daro kvailas klaidas.
Pazintys per interneta - tema, kurios neismanau. Man atrodo reikalas abejotinas, bet kitiems gal atrodo kitaip. Kaip ten bebutu, Leonidas is pradziu turejo tik isivaizduojama "drauge", o paskui netiketai rado ja realybeje, kas, kad virtualioje. Tai truputi skiriasi nuo siuolaikiniu internetiniu pazinciu. Zodziu, jei susikuri ideala, vaikiska tiketis, kad jis pasirodys realus, nors nieko doro nenuveikei, kad taip ivyktu.
O dėl Internetinių pažinčių - tai ne toks jau blogas dalykas ir kad galima pajausti labai, labai didelę simpatiją žmogui, su kuriuo tik bendrauji virtualiai, bet dar nematei - asmeninės patirties faktas, tad IMHO Leonido istorijoje nėra nieko itin neįtikinamo ir ji pasidaro dar labiau įtikinama "Netikrų veidrodžių" kontekste :)
Nė už ką nedrįsčiau vadinti Lukjanenkos nevykusiu rašytoju. Lyginti jį su Dostojevskiu - nesąžininga. Bet savo kartoje jis - geriausias rusų SF rašytojas (tarkim, Oldie nestatau aukščiau už jį). Gaila, žinoma, kad geresnių nėra. O ar Strugackiai jaunystėje gerai rašė? Nors, pvz., jų "Strana bagrovych tuč" man visai patinka, bet laikyti jos _gera_ SF negaliu.
Apie "Lord s planety Zemlia": čiagi visiškai jauno Lukjanenkos kūrinys, vienas iš pirmųjų. Ir ne pats geriausias - tuo metu jis parašė ir "Rycary Soroka Ostrovov", kuris IMHO stipresnis porą kartų.
Apie "Linija grez" ir "Imperatory illiuzij": ši dilogija įeina į tuos 5 kūrinius, dėl kurių jau ir kritikai sutinka, kad Lukjanenkai tikrai pavyko (likę: "Labirint otraženij", "Falšivye zerkala", "Osennie vizity"). Tiesa, kas nemėgsta trilerių, tam nepatiks :). Veiksmas ir tik veiksmas, minimumas "pilosopijų". Jei Gintui pavyks gerai išversti (Gintai, nepyk už aną atsiliepimą - suirzęs buvau. Nors savo žodžių neišsižadu :) - pasišiukšlinai. Versk kaip "Aštuntojo įsakymo posūnius", o ne kaip "Labirintą", a?), tai turėsime progos patirti visiškai šalto ir pragmatiško pasaulio pojūtį.
Lina, jei ieškai Lukjanenkoje Dostojevskio, tai paskaityk "Osennie vizity" - ne šedevras, bet visai priimtinas :).
"Osennyje vizity" - IMHO - pats kieciausias ir geriausiai vykes SL kurinys is to ka jis ispaude iki siol. Vien uz si kurini ji galima laikyti vienu kieciausiu siu dienu Rusijos SF rasytoju.
Virgi, nepykstu uz ana atsiliepima, tik irgi po to buvau kiek "suirzes". Butu idomu kuomet prie progos padiskutuoti... Kadangi del kai kuriu punktu negaliu (ar nenoriu) sutikti... Beje, "ipritas" - ne mano bajeris... Taip "pataise" :(
Kompiuteris nėra mano geriausias draugas, todėl ilgai neėmiau šios knygos į rankas, bet... paėmusi negalėjau nuo jos atsitraukti, skaičiau per naktį. Baisiai patiko!