Fantastiška galimybė: paveikti žmogaus genomą taip, kad po gimimo iš eilinio dvikojo pasidarytų neeilinis tam tikros srities „profas“. Iš tokios idėjos Simon’as R. Green’as sukurptų dar vieną „Sėlinančios Mirties“ dalį, Christopher Rowley padarytų nenugalimą žmogišką „Kovinę formą“, Justinas Žilinskas paleido ant svieto “Genomas 3000”, o Sergejus Lukjanenko pagal žmogaus genomo koregavimo fabulą parašė kosminį detektyvą pavadinimu „Genomas“.

Nieko tame blogo, veikiau viskas atvirkščiai: nuo pat pirmojo puslapio autorius geba įtraukti į istoriją ir jos nepaleisti iš vaizduotės. Kas yra skaitęs bent vieną Lukjanenko knygą, pasakys, „ ar yra buvę kada kitaip? “, „ bičas moka rašyti “, „ Seriožos tekstas kabina ne nuo pirmo puslapio, o nuo pirmo sakinio “ ir panašiai. Aš, kalbant apie „Seriožą“, pirmiausia visada prisimenu jo dilogiją „Atspindžių labirintai“ ir „Netikri veidrodžiai“. Koks ten buvo originalumas ir prikaustymas!! Pamenu, kad sužinočiau, „o kas ten bus toliau?“, skaičiau net darbe (darbo vietoje ir darbo išvietėje), kas po to nepasikartojo ne todėl, kad būtų kas užtikęs, bet todėl, kad nebuvo, kas taip besudomintų. Tikėkimės, ne viskas dar prarasta...

Sugrįžtant prie „Genomo“, tai, kaip knygos nugarėlės rašo: „ …Kažkas turi atsitikti. Ir atsitinka. Kažkas baisaus. Bet ne tai, ko visi laukė... “ Į tą „visų“ tarpą pakliuvau ir aš. Ir sulaukiau, ko negalėjau tikėtis. Bent jau iš Lukjanenko plunksnos.

Istorija bendrais bruožais tokia : „profas“ (kosminio laivo kapitonas) Aleksas neseniai gavo darbą, surenka savo laivui ekipažą, ir leidžiasi juo į galaktinio turizmo kelionę. Laivo keleivės (turistės) - dvi svetimos rasės atstovės, kurių viena (svetimos rasės sosto įpėdinė) kelionės metu nužudoma. Bręsta tarpgalaktinis karas ir vienintelė išeitis – per trumpą laiką rasti žudiką, kuris yra vienas iš ekipažo narių. Nedelsiant į laivą prisistato „profas“ tardytojas, turintis visus genialiuosius Šerloko Holmso bruožus, ir prasideda kaltųjų ieškojimas. O įkalčiai nukreipti į visus - panašiai kaip Agatos Kristi „Žmogžudystė Kale traukinyje“ (prie progos, palyginimui paskaitykite - nenusivilsit), tik čia - ne visi kalti.

Istorijos pagardinimui įterpiamos kelios šalutinės linijos: modernaus meno – emocinė tatuiruotė, kuri geba keisti savo povyzą pagal šeimininko jausmus; globos – kapitonas globoja dar iki išskrendant sutiktą „profę“ slaptąją agentę (šiaip jis ją mylėtų, tačiau genų mutacija užblokavo jo gebėjimo pamilti genus); sekso ir meilės – kokia slaptoji agentė, jeigu nemokės pavergti priešo ar draugo lovos žaidimais ir, kaip dažnai Sergejaus knygose, randame politinių ir poetinių motyvų. (Man asmeniškai trūko tik kulinarinių momentų, kokių buvo „Spektre“). Visa tai suplakus į vieną gaunasi geras laisvalaikio skaitalas, kuriam galima prikišti tik „gumos tempimą“. Prisimenant, kad ekipažą kapitonas rinko trečdalį knygos, t.y. - 110 puslapių, kad nužudymas įvyko po 210 puslapių, antrą kartą tokio mokslinio fantastinio detektyvo nesiryžčiau skaityti. Visa kita aukštumoje – moka Serioža rašyti, o mes turime galimybę perskaityti, tai nėra ko ir varžytis: pradėkime intensyviau gilintis į genų inžineriją, tai gal netrukus turėsime profiliuotų skaitytojų.

Anot “Seriogos”, romanas skiriamas tiems žmonėms, kurie sugeba Mylėti, Draugauti ir Dirbti