SKAITYTA jau ne kartą kalbėjo apie linksmų plaučių fantastiką, kurios autoriai tyčiodavosi iš įvairių klišių, pradedant šiuolaikinių socialinių problemų sufantazinimu (R. Asprin "MYTH" serija), baigiant visokio plauko mitologijų išjuokimu (T. Pratchett "Discworld" ciklas). Na, o šiandien pažvelgsime, kaip juokaujama rytinėje pasaulio pusėje - iš ko gi juokiasi rusiškai rašantys fantastai?

Taigi, jūsų dėmesiui - marga ir smagi fantasy parodija - "Rusios sala". Iš tiesų, tai net trys apysakos: "Šiandien, mama", "Rusios sala" ir "Caras caraitis, karalius karalaitis". Kaip dažnai būna su humoristiniais kūriniais - tai dviejų rašytojų bendradarbiavimo rezultatas: neblogai pažįstamo Sergejaus Lukjanenko (jo humoro jausmą galėjote įvertinti kad ir "Atspindžių labirinto" epizoduose) ir kiek mažiau žinomo Julij Burcev. Gimusi, anot pačių autorių, beveik chaotiško bendradarbiavimo procese, pirmoji knyga išprovokavo antrą, o kai siužetas išsivystė tiek, kad nebegerai buvo palikti nepabaigtą, atsirado ir trečia.

Na, nors ir pasakoti siužetą iš esmės netikslinga, bet galima trumpai užsiminti, kad pirmoji dalis (daugiau orientuota vidutiniam vyresniajam mokykliniam amžiui, t.y. tiems, kurie laikraščių dar neskaito) pasakoja apie du vaikinukus - archeologų vaikus, iš pradžių neatsargiai patekusius keletą amžių pirmyn, kur Realybės Priežiūros Departamentas aršiai kovoja su laiko kelionėmis, medžioja specialiai išvestus tarakonus tarakolli ir nesutaria su sfinksais - Veneros kolonizacijai sutvertomis super-katėmis, o paskui įkliuvusius Senovės Egipte... Antrojoje dalyje (kuri, mano manymu, yra pati geriausia ir linksmiausia), autoriai nejuokais įsibėgėja ir jų taikiniu tampa bylynos apie rusų karžygius. Pagrindui paimamas klasikinis A. Dumas "Trijų muškietininkų" siužetas, bylynų herojai, rusų pasakos, viskas sumaišoma ir gimsta tokios iš koto verčiančios scenelės, kai Jemelia prisigėręs su Ivanu-kvaileliu jam "ant zakuskės" (atleiskite, tai tiesiog neverčiama) atiduoda savo lydeką, o paskui stebisi, kodėl gi nebepavyksta burtai "lydekai paliepus, man panorėjus", ir Zabava Putiatišna jo nepamilsta; o dar kai prireikia joti pas Koščejų Nemirtingąjį atimti auskarų, jam atiduotų Vasilisos Gražiosios, paaiškėja visai sensacingi dalykai… Ši dalis jau aiškiai skirta kiek vyresnei auditorijai, be to, joje labai daug aliuzijų į realius įvykius ir asmenis iš Rusijos fantastikos rašytojų ir fendomo. Na, o paskutinė dalis, kuri bando suregzti visus siužetinius galus, prasidėjusi ypatingai šaunia Šerloko Holmso ir daktaro Vatsono rusiškojo pastatymo parodija, mėgina virsti į porimtį kūrinį, kai vienas iš pirmojoje knygoje sutiktų broliukų tampa diktatoriumi, panorusiu įgyvendinti vaikų valstybės idėją, tad išlenda visai nebejuokingi socialiniai samprotavimai. Nežinau, ar vertėjo tai daryti - bet čia jau kiekvieno skaitytojo požiūris.

O bendrai - bendrai man patiko, ypač 2 dalis, nežinau, kas lauktų lietuvių autorių, jeigu jie pamėgintų tokiu užmoju pasityčioti iš lietuvių bernelių ir mergelių su rūtelėm girdančių žirgus prie šulinėlių... Tad, jei turėsite laisvo laiko ir norėsite pasijuokti, "Rusios salą" galite griebti, ne tiek jau daug tos humoristinės fantastikos.